Kraujo karas

15.

Atsidusau dar kartą pažvelgdama į savo jauną tėvą, kuris atrodė pasitempęs ir visada siekiantis gerų rezultatų. Tikrai turėjome abu kai ką bendro. Vienatvę, kurios nejautėme.

-Ak, sakei, kad nori knygų apie mėlynąją ugnį,- staiga cinktelėjo liežuviu Sarika ir pamojo man eiti paskui ją.- Skyrius tikrai nedidelis. Konstatino akademijos biblioteka nepasižymi plačiu knygų turiniu bei skaičiumi. O dabar didelė dalis informacijos yra kompiuteriuose. Na, tik ne apie mėlynąją ugnį, nes šis atvejis labai jau retai nagrinėjamas.

Sustojome tarp lentynų. Nepavadinčiau to skyriumi. Knygos su tema apie mėlynąją ugnį užėmė tik dvi lentynėles per vidurį.

-Tikiuosi tai kuo nors padės,- apgailestaudama numykė Sarika, o tada pasisuko išeiti ir palikti mane vieną. Šiuo metu bibliotekoje tikrai nebuvo daug žmonių, net ir tie lindėjo lyg pelės po šluota.- Turiu daug reikalų, amžinai visiems esu reikalinga, tad jei prireiks pagalbos, palik man raštelį.

Sarika šyptelėjo parodydama tobulus baltus dantis. Retas senas žmogus galėtų tokiais pasigirti.

Nežinojau, nuo ko pradėti. Spoksojau į įvairaus storio ir dydžio knygas, nedrąsiai liečiau jų nugarėles. Tuomet galiausiai išsitraukiau pirmąją, o tada antrą. Na, kad neatrodytų per maža dar pasiėmiau ir storą, biblijos vardo vertą knygą, kuri vadinosi "Vampyrų rūšies atradimas". Buvau tikrai nusiteikusi išsiaiškinti savo šaknis ir kaip veikia elementas.

Viena ranka laikydama sunkias knygas, smalsiai ištraukiau kitą knygą. Kaip tik tada kažkas užėjo už mano lentynos. Padėjau knygą į vietą nutardama, kad ateisiu jos vėliau, ir per tarpą išvydau Enohą. Jo akys neužfiksavo manęs, nors vaikinas buvo pasisukęs į knygas iš mano pusės. Jis stovėjo priešais mane.

-Nežinau, kaip tau atsidėkosiu,- prie jo priėjo mergina. Tai nebuvo jo tyli sergėtoja.- Man geriau sekasi kovoje nei chemijoje. Ta prasme, kam mums, vampyrams, išvis reikia mokytis žmonių mokslo? Juk tai tik kvaili vienų medžiagų pyliojimai į kitas.

Nemačiau merginos veido, bet ji buvo apsirengusi gražiai - gėlėta suknele ir auliniais batais ant nedidelio kulniuko.

-Na, tai ne tokia chemija, kokią mokosi žmonės. Jei lankytum pamokas, suprastum,- atkirto Enohas. Jis ištraukė knygą šyptelėdamas, o aš krūptelėjau. Tačiau net ir per didelį tarpą vaikinas nepamatė, kad už lentynos dar kažkas yra.

Visgi mergina neįsižeidė. Ji priėjo arčiau ir viena ranka įsisprendė į šoną.

-Tu man labai daug padedi,- tarė ji su užslėpta gaidele. Tipiška pasalūnė. Tokias kaip ji žinau kaip nuluptas. Žmonių mokykla vien iš tokių ir susideda.- Net nežinau, kokią paslaugą galėčiau tau padaryti.

Man tikrai to nereikėjo pamatyti. Mergina slystelėjo arčiau Enoho, nenoriu žinoti, ką ketindama padaryti. Neketinau jų blaškyti ar gąsdinti, tiesiog šmurkštelėjau lauk iš lentynų. Visgi kaip tik tada pasirodė mano nerangumas ir aš užkliuvau už kėdės kojos. Ne tik sukėliau šaižų garsą pastumdama kėdę, bet ir apsibridusi išmečiau visas knygas iš rankų. Pasirodo, viena iš jų buvo ant tiek sena, kad ant grindų pažiro pageltę lapai.

-Šūdas,- išsprūdo man.

Susilaukiau kelių žvilgsnių iš bibliotekos lankytojų. Kodėl? Kodėl tai turėjo nutikti man?

-Gerai, lekiu jau namo,- prunkštelėdama pasakė mergina. Nuleidau galvą nenorėdama nei jos matyti, nei pati rodyti savo užkaitusį veidą. Neva siekiau paimti knygų.- Iki, Enohai.

Pametusi odinę kuprinę ant stalo nužvelgiau pro mane praeinančią ilgaplaukę.

-Iki,- atsisveikino atsainiai Enohas. Mano jau ir taip iš gėdos mirštanti širdis atsimušė į krūtinės ląstą. Kilmingojo balsas buvo visai šalia mano ausies.- Gal padėti?

Pasukau galvą jį ir susiraukiau, bet nieko neatsakiau ketindama pasilenkti ir susirinkti knygas.

Visgi staiga per mane plūstelėjo vėsus, tačiau švelnus vėjas. Jis pakėlė knygas bei išbirusius lapus ir paguldė juos ant stalo kiek įmanoma tvarkingiau. Žvilgtelėjau į Enohą nežinodama, ar žavėtis, ar dėkoti, ar pakraupti, kaip gerai jis valdo savo elementą.

-Gal kitą kartą nesidaryk tokios gėdos,- mestelėjo jis, tačiau šį kartą šią pašaipą palydėjo draugiškas šypsnis.

-Jei norėjai pavaizduoti savo sugebėjimus, tai reikėjo parodyti tai merginai,- pasakiau kišdama knygas į kuprinę. Susigrūdau net išbirusius lapus. Tikiuosi Sarika nėra griežta bibliotekininkė.

Enohas klestelėjo ant kėdės už stalo.

-Ji, kaip čia švelniau pasakius,- vyptelėjo vaikinas ir pakėlė akis į mane,- kvailė. Vieną kartą padariau jai chemijos testą, o dabar mano, kad paklosiu rožėmis jai kelią.

Rodos, Enohas nebuvo patenkintas šia situacija, nors turėjo progos pabendrauti su simpatiška mergina. Visgi pastebėjau, kad jo problema buvo panaši į manąją - pagalba kitiems. Tai įėjo į mano vengiamų dalykų sąrašą.

-Tu galbūt jai patinki,- šoviau pirmą pasitaikiusią mintį. Nebuvau tikra dėl savo žodžių, bet Enohas buvo patrauklus, ta mergina taip pat. Žodžiu, jie ėjo ta pačia linkme.

Vaikinas pasirėmęs galvą ties smilkiniu pažiūrėjo į mane iš padilbių.

-Na ir kas?

-Oho, tu dar geriau atstumi žmones nei aš,- atsidusdama ištariau ir užsimečiau kuprinės petnešą ant peties ir pasisukau eiti.

-Aš neatstumiu, tiesiog esu geresnis už kitus,- mestelėjo Enohas aštriai kilstelėdamas lūpų kamputį.- O tu apsimeti, kad tau kiti nerūpi, ir užsidarai savyje. Tai du skirtingi dalykai.

Tą akimirką pasijutau įžeista, tačiau Enohas buvo teisus. Velniai griebtų, kodėl jis buvo teisus? Bet kita vertus... Taip gyventi žymiai geriau. Mažiau rūpesčių ir problemų. Esu vieniša, bet taip lengviau. Nereikia bijoti, kad kada nors ką nors prarasiu.

Nebent man nepasiseks susidoroti su savo elementu ir jis pražudys ne tik mane, bet ir tuos, kurių nė neketinau nuskriausti.