Kraujo karas

12.

-Noriu, jog paliktum tai ramybėje,- griežtai pasakiau.- Tai ne tavo reikalas. Jeigu neturi, kur panaudoti savo įžvalgaus proto sugebėjimų, tiesiog susirask kitą taikinį, nes neketinu tau pasakoti savo gyvenimo istorijos vien todėl, kad paskui galėtum mane žeminti.

Baigusi kalbėti pasisukau ant kulnų ir pasitraukiau nuo Enoho. Nutariau paieškoti tualeto. Iš tiesų puotoje kol kas man nebuvo blogai. Galėjau dar susitaikyti ir su Enoho įsikišimu, tačiau nežinojau, ką veikti. Vienintelė išeitis buvo mano dėdė. Galbūt jis supažindintų mane su savo šeima ir kitais giminaičiais. Bet vis tiek jaudinausi neįsivaizduodama, kaip pradėti pokalbį.

-Ko ieškai?- nuaidėjo Enoho balsas, kai nuėjau tiesiu koridoriumi. Be manęs ir grynakraujo čia daugiau nieko nebuvo. Tik siena man iš kairės išpuošta paveikslais ir riterių skydais.

Atsisukau į vaikiną, vilkintį juodą švarką. Negalėjau patikėti, kad jis vis tiek nuo manęs neatlimpa, kai tiesiogiai parodžiau, jog noriu juo atsikratyti.

-Nežinau,- galiausiai atsidususi atsakiau. Tualetas tebuvo priemonė pabūti vienai ir pažiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje.- Tiesiog vaikštau.

-Aš nežinojau, kad tavo problemos dėl elemento tokios rimtos,- tarstelėjo Enohas. Jis mėtė žvilgsnį, kad tik nereikėtų žiūrėti į mane. Rodos, vaikinas turėjo įdėti daug pastangų, jog tai pasakytų.- Labai apgailestauju. Asmeniškai aš pats negalėčiau išgyventi be savo elemento.

Suspaudžiau ranka kitos rankos žastą. Šiame koridoriuje pasidarė šaltoka.

-Todėl ir slepiesi nuo savo sergėtojos?- kilstelėjau antakį. Nenorėjau būti kandi, tačiau negalėjau to nepaminėti.- Nežinau visos sergėtojo ir kilmingojo politikos, bet kiek girdėjau, tai sergėtojas turi atlikti savo pareigą saugodamas savo kilmingąjį.

Enohas suraukė kaktą lyg būčiau trenkusi jam šlapiu skuduru per veidą. Jis pasitvarkė švarko skvernus.

-Ji ir atlieka savo pareigą, tačiau man auklės nereikia. Sergėtoją turiu tik dėl tėvo akių,- pridūrė vaikinas kiek tyliau.- Kartais titulas iš tiesų tave įspraudžia į rėmus. Turėtum džiaugtis, kad nesi nei lampyrė, nei kilminga.

-Taip, ir džiaugtis, kad dėl žmogaus kraujo negaliu valdyti mėlynosios ugnies,- sumurmėjau. Nejučia sugavau Enoho žvilgsnį. Rusvi plaukai dengė jo juodas lyg naktis akys, kurios skleidė šilumą.- Kodėl nepasakai savo tėvui, jog tau nereikia sergėtojo ir sugebi pats apsiginti?

-Nes mes Beufortai. Mūsų šeimoje nepriimtina neturėti sergėtojo. Mano tėvas turi netgi du sergėtojus.

Pakreipiau lūpas. Nepavydėtina situacija, kai šeimoje negali likti balta varna.

-Tai kvaila,- tarstelėjau daugiau nežinodama, ką pasakyti. Sumindžikavau vietoje. Man darėsi nepatogu būti priešais Enohą. Jau geriau būčiau įlindusi į tualetą.

Vaikinas man nieko neatsakė tiesiog žiūrėjo į mane tiriančiu žvilgsniu. Jis vis dar buvo nepatiklus lyg aš jį galėčiau apkrėsti kvailumu. Nors tai buvo tokia pati nesąmonė, kaip zombiai šokantys baletą.

-Tu nežinai visko, kas dedasi vampyrų pasaulyje,- nejučia prasitarė vaikinas. Jis vengė su manimi kalbėti, bet tuo pačiu jautė pareigą apie tai užsiminti.- Nors mes, Beufortai, linkę puikuotis, sergėtojų apsauga ne tik dėl to. Ir ne mano viena šeima susirūpinusi savo saugumu. Tarp kilmingųjų sklando kalbos, kad kažkas verčia vampyrus raudonaisiais. Na ne visai tais baisiais plėšrūnais, bet pasitaikė jau tokių atvejų, kaip grynakraujis vampyras sužvėrėjo. Tapo toks, kokie buvo mūsų protėviai.

Žmogiškumo praradimas, pirmoji mintis perskrodė mano galvą. Visgi Enohas nepasakė šios sąvokos.

-O paprasti vampyrai, ne kilmingieji, to nežino?- labiau konstatavau faktą nei uždaviau klausimą.