Kraujo karas

12.

Beufortų liokajus nuvedė mane link Ksanderio Valaskezo. Linktelėjau ir kilstelėjau lūpų kamputį praplikusiam vyriškiui, kuris galėjo būti lampyras, todėl bent vienas nepasikėlęs iki dangaus. Nepriėjau arčiau savo dėdės, jo žmonos ir dviejų dvynių, sesers ir brolio. Nežinau, ar norėjau su jais pažindintis. Pats Ksanderis turėtų mane pakviesti, tačiau šiuo metu jis buvo užsiėmęs. Galbūt bendravo su kitais kilmingaisiais, norėdamas sužinoti apie pradingusią Hileriją Von Vestorn, o galbūt jis tebuvo dar vienas pasipūtęs kilmingasis, kuriam rūpėjo tik titulas. Turėčiau priklausyti Valaskezų šeimai, nepaisant savo motinos kilmės, tačiau jaučiausi svetima jiems. Visgi niekada nebūsiu pilnavertiška grynakraujė vampyrė. O dar turiu problemų su savo elementu. Garantuoju, kad buvau čia pakviesta dėl mėlynosios ugnies. Be Hilerijos Von Vestorn, bent jau tarp grynakraujų niekas jos nevaldė. O dar tai žymiai moteriai buvau giminaitė.

-Nemaniau, kad išdrįsi ateiti.

Pasukau galvą. Šalia manęs atsistojo Enohas. Jis gurkšnojo šampaną. Nežinojau, kad ir tokio gėrimo buvo puotoje.

-Manęs negąsdina išsipustę kilmingieji,- mestelėjau. Žinojau, kad Enohas tikrai dalyvaus savo šeimos puotoje, tačiau nesitikėjau, jog tarp tiek žmonių vis tiek jį sutiksiu. Jaučiau, kad jis labai manęs nemėgsta ir stengiasi visai būdais pažeminti dėl mano žmogaus kraujo. Taigi tikriausiai ir šį kartą nenorėjo praleisti progos pabūti už mane viršesniu.

-Tikrai?- neva nustebo Enohas ir tingiai šyptelėjo.- Bet aš turėjau omenyje pačią tave. Atėjai nepaisant tavo problemos dėl elemento. Tikrai esi drąsi, jei su tokia būsena pasirodei puotoje.

Lėtai pasukau galvą į jį ir įbedžiau akis. Mano viduje sukilo uraganas, tačiau išorėje atrodžiau lyg ledkalnis.

-Kokios dar problemos?- burbtelėjau nusisukdama. Sukryžiavau rankas ant krūtinės.

-Būtent,- atsistojo priešais mane Enohas.- Galvoji nieko nesuvokiau? Supratau tai, kai pamačiau, kas tau nutiko prie Lemties taurės. O vėlesni įvykiai tik tai patvirtino.

Nenoromis pakėliau akis į jį, tačiau tylėjau lyg prisisėmusi į burną vandens. Jeigu prabilčiau, tik pabloginčiau situaciją. Enohas protingas vaikinas. Jis vienas iš tų, kuriems protas svarbiau už išvaizdą, nors jam tokiu dalyku ir nereikėjo rūpintis. Vis dėlto jis turėjo nemažą žinių bagažą, o aš tuo negalėjau pasigirti, kalbant apie vampyrų pasaulį.

-Esu skaitęs apie raganas, kurios prakeikdavo vampyrus, kad šie nesinaudotų savo elementu,- toliau kalbėjo Enohas.- Tačiau tavo atvejis kiek kitoks.

-Manęs niekas neprakeikė,- pavarčiau akis.- Ir koks tau skirtumas?

Vaikinas smalsiai primerkė akis.

-Toks jausmas, jog mėlynoji ugnis viršesnė už tave,- nepaisė manęs jis.- Tu ją suvaldai, bet elemento galia per didelė.

Nusukau akis sudrėkindama lūpas. Enohas tarsi landi pelė - jis viską suuodžia. Todėl nebeturėjau pagrindo bandyti išsisukti nuo tiesos pasakymo. Be to, mane erzino toks landumas, taigi viskam išaiškėjus jis turėtų užsibaigti.

-Esi tikras genijus,- pašaipiai pagyriau.- Tai dabar jautiesi geriau sužinodamas, kad jei ir toliau naudosiuosi mėlynąja ugnimi, ji mane suės gyvą?

Enohas loštelėjo praplėsdamas akis. Tikėjausi ne tokios jo reakcijos. Rodos, iki tos dalies jis dar nebuvo priėjęs.

- Ar tai dėl tavo žmogiškumo?- prisimerkė jis.

Negalėdama patikėti, kad man nepavyko jo užčiaupti, nuleidau rankas tarsi numesdama ką nors nuo kūno ir suspaudžiau lūpas ramindama save iš vidaus.