Kraujo karas

9.

Kaip ir maniau, sergėtojas įtūžęs žengė žingsnį arčiau vaikino. Norėjau paisyti draugo norą sutvarkyti šį reikalą pačiam, tačiau ši situacija jau atrodė beviltiška. Vampyrai turėjo žmogiškumo, kas neleido jiems tapti plėšrūnams, kaip raudonieji. Tačiau tas žmogiškumas suteikė jiems ir silpnumo pasiduoti įprastos žmonių visuomenės bandai. Visiems smagu žiūrėti, kaip skriaudžiamas silpnesnis, ir niekas nedrįs lįsti stipresniam į akis.

Nelaikiau savęs ta, kuri puola visus gelbėti. Net mokykloje nesu užstojusi skriaudžiamo vaiko. Tai paprasčiausiai buvo ne mano reikalas. Be to, buvau už tai, kad kiekvienam reikia stovėti už save. Na ir kas, kad buvau vampyrė, kuri bet kokiu atveju galėjo save apsiginti. Vis tiek tuo pačiu buvau ir žmogus, dėl ko žinodavau savo vietą.

Sergėtojas jau buvo pasiruošęs smogti Zakeriui į pilvą, kai pripuoliau prie draugo, šiek tiek užstodama jį. Tuo metu atrodė, kad laikas tiesiog sustingo. Stipruolio kumštis pakibo ore, o šalia jo stovinti mergina aiktelėjo. Nenorėjau net pasukti akis į kitus mokinius, bet jau galėjau įsivaizduoti, kad apie mane kalbos dar ilgai nesibaigs.

-Eime,- timptelėjau Zakerį už rankos, tačiau netikėtai stiprusis vaikinas žengtelėjo į dešinę, užstodamas mums kelią.

-Jis niekur neis,- ištarė sergėtojas. Pakėliau akis į jo veidą, kad nereikėtų žiūrėti į storą kaklą. Vampyrams nereikėjo pumpuoti raumenų, kad būtų stipresni. Bet šis vaikinas tikrai stengėsi dėl savo įvaizdžio.

-Zakeri, kad ir ką padarei, atsiprašyk jo,- pasukau galvą į draugą. Štai kodėl nelindau gelbėti skriaudžiamų. Atsidurti per vidurį baisiai nesmagu.

-Aš nieko nepadariau,- išrėžė Zakeris žvelgdamas tiesiai į sergėtoją.

-Tu persekiojai Džosę,- atkirto vaikinas. Pažiūrėjau į kilmingąją. Mergina pasižymėjo nežemišku grožiu, bet tikrai ne protu, nes kitaip būtų patraukusi savo raumeningąjį sergėtoją.

-Kurgi ne,- pavartė akis Zakeris taip tik labiau suerzindamas stipruolį. Šis šoktelėjo, bet šį kartą kilmingoji jį sulaikė suimdama jo ranką.

-O dangau, maniau, kad vampyrai kur kas labiau išsivystę nei žmonės,- neiškentusi įsiterpiau. Sergėtojo aštrus žvilgsnis akimirksniu nukrypo į mane.

-Čia tu mišraus kraujo palaidūnė?- kilstelėjo antakį jis, bet atsakymo nereikėjo.- Kokia gi tu vampyrė, jei atsiduodi žmonėmis.

-Būtent, net ir turėdama žmogaus kraujo, turiu daugiau vampyriškumo nei tu.

Jau buvo akivaizdu, kad man nesiseka atsikirsti. Arba tai nuskamba per silpnai, arba pakliūnu į dar didesnę bėdą. Štai dabar buvo kaip tik antras variantas.

Sergėtojas jau tikriausiai buvo pasiruošęs trenkti man ir aš, kaip visada, būčiau laimingai bandžiusi išsisukti iš situacijos. Tačiau mane veikė atgijusi mėlynoji ugnis. Jau ir anksčiau tarp žmonių jaučiausi galinga, bet dabar jutau galią ir tarp vampyrų.

Vaikino persikreipęs veidas sustingo, o ranka taip ir liko tik pakelta. Ji virpėjo, kaip ir visi kūno raumenys priešindamiesi kitai jėgai. Mano įtaigai.

Dar nebuvau naudojusi šio sugebėjimo prieš kitą vampyrą, bet man tai puikiai pavyko. Tikriausiai išlaisvinus mėlynąją ugnį, sustiprėjo mano sugebėjimo galios. Vien mintimis sustabdžiau sergėtoją ir lėtai, žvelgdama jam tiesiai į išplėstas akis, gręžiau jo smegenis, kol galiausiai vaikinas parklupo ant kelių. Jaučiau, kad galiu priversti jį padaryti bet ką, ir tiesą pasakius tas noras degino mane iš vidaus. Tačiau spėjau pačiu laiku sukrusti ir nuvyti pagundą.

-Metas dingti,- staigiai nusukau žvilgsnį ir išvedžiau Zakerį iš kvailių minios.

Būčiau žygiavusi nesustodama, bet Zakeris mane sustabdė skubiai užeidamas priekin.

-Panaudojai įtaigą prieš lampyrą ir dar sergėtoją,- pasakė jis lyg pati nebūčiau to žinojusi.

-Taip,- vyptelėjusi ištariau.- Ir tai nieko gero.

-Ne,- jis papurtė galvą pasigėrėdamas,- tai nuostabu. Tavo įtaiga labai stipri.- Zakeris suėmė mane už pečių.- Titanija, ar supranti, kad joks lampyras ir būtent sergėtojas tau neprilygsta?

Tarsi Zakerį palaikydama kvailiu kilstelėjau lūpą ir suraukiau kaktą.

-Jo, tikriausiai todėl, kad mano tėvas grynakraujis.

Šie žodžiai neturėjo parodyti, kad giriuosi, bet tokia buvo tiesa. Didžiąją dalimi buvau vampyrė, netgi grynaukraujė, ir niekuo nebuvau susieta su lampyrais, kurie man atrodė keisčiausia vampyrų rūšis.

-Bet galbūt esi stipresnė ir už kitus grynakraujus.

Jei ne Zakerio keistas tonas ir šešėlis užtemdęs jo veidą, būčiau tiesiog suprunkštusi ir praleidusi tai pro ausis. Deja, jo žodžiai įsmigo tiesiai į mano galvą.

-Tikrai ne,- vydama tą mintį suspaudusi lūpas nusišypsojau.- Gal geriau padėkok man, kad ištraukiau iš bėdos.

Nuo Zakerio pasitraukė šešėlis ir vaikinas šyptelėjo.

-Aš tikrai nepersekiojau Džosės,- ramiai tarė jis, nors man atrodė, kad perdėtai gynėsi. Aš visiškai buvau nieko prieš, jei Zakeriui patinka ta gražuolė. Tačiau nieko jam nepasakiau, tiesiog pavartydama akis papurčiau galvą. Kaip tik tada mano žvilgsnis užkliuvo už Enoho. Jis stovėjo beveik kitame koridoriaus gale, bet galėjau aiškiai jį jausti. Vaikinas žiūrėjo į mane tarsi sakydamas, kad permato mane kiaurai. Jis tikriausiai matė mano didingą poelgį. Tai sukėlė manyje šalčio virpulį, bet juk aš neturėjau ko slėpti. Kai vėl galėjau laisvai valdyti mėlynąją ugnį, man nebebuvo dėl ko bijoti, kad kas nors sužinos, kas buvo blogai su mano elementu.

Nebent. Visgi buvo vienas dalykas, kurio paslapčia bijojau. Bijojau priežasties, kodėl buvau apsaugota raganos burtu. O galbūt tai kiti buvo apsaugoti nuo manęs...