You & I (N.H.)

37 dalis

Jaučiau, kaip mano akyse susikaupia ašaros ir pradėjau greitai mirksėti. 

Nenoriu, kad jis pamatytų, kaip verkiu, nes ir taip išverkiau visas ašaras prie jo, kas dabar buvo tikrai gėdinga. Ir aišku dabar norėčiau atsiimti savo pasakytus žodžius, dėl tos šeimos. Tikrai pasijausiu nejaukiai, jeigu jis girdėjo tai. Juk prikalbėjau visokių nesąmonių. Ir ką aš sau galvojau? 

-Van... Vand..-jis kalbėjo ir jo akys pradėjo lakstyt po visą patalpą. Vandens, jam reikia vandens.

Greit pašokau nuo savo kedės ir pradėjau ieškoti kokios nors stiklinės. Suradusi kažkokį puodelį, greit į jį pripyliau vandens ir grįžau prie Niall.

-Atsigersi, ar padėt?-paklausiau ir mačiau, kad jis bando pakelti ranką, bet jam neužtenka jėgų. 

Paėmiau jo ranką ir pridėjau prie šalto puodelio. Pati nepaleidau puodelio ir laikiau už jo dugno. 

Jis išgąstingai pažvelgė į mane ir aš jam nusišypsojau padrąsinama šypsena, lyg sakyčiau 'viskas gerai'. Nors taip ir yra. Dabar yra.

-Aš laikau, nebijok.-pasakiau ir jis prilietęs puodelį lūpomis, užsivertė jį. Mačiau, kaip jis godžiai geria vandenį. 

Galiausiai pajaučiau, kad jis nori jį nuleist ir aš padariau tai. Padėjau puodelį ant šalia esančios spintelės ir pati atsisėdau ant jo lovos, prie kojų.

-Gal dar nori?-paklausiau ir jis lėtai, neskubėdamas papurtė savo galvą.- Tai ką nori paveikti?-paklausiau ir mačiau jo veide susiformuojančią labai mažą šypsenėlę.-Pakalbėt? Gerai, aš galiu pakalbėt.-nusišypsojau ir jau norėjau pradėt kalbėt, bet pajaučiau silpną smūgį į šoną.-Ei! Man skaudėjo!-suvaidinau supykusią ir jis pavartė akis. Na, Niall liks tas pats Niall.- Tai siūlyk, ką daryt, nes aš nesugalvoju ką daryt...-užsisvajojau ir vaidinau, kad galvoju, bet mane pertraukė vėl silpnas smūgis. Pasisukau į jį ir nusijuokiau. Turbūt neesu mačius nieko mieliau, nei dabar. Jo lūpos susijungė į didelį blyną, kuris nebuvo vykęs ir jis skleidė į bučinį panašius garsus.-Per daug nori.-nusijuokiau ir parodžiau liežuvį. Jo lūpų kampučiai nusileido ir jo akys pasidarė liūdnos, bei panašios į katino. Buvo kiek keista jį tokį matyt. Na žinot. Paveikusį. Matantį. Svarbiausia gyvą.- O žinai, kad manęs taip nepaveiksi, yeah?-paklausiau jo ir jis stengėsi dar labiau.  

Galiausiai iš jo pastangų garsiai nusijuokiau ir priartėjus pabučiavau jį. Jo lūpos buvo vis dar šaltos ir negyvos. 

Atsitraukus pažvelgiau į jo mėlynas akis, kurios dabar tiesiog tryško laime. O tai man nematyta.

-Patenkintas?-paklausiau ir jis lėtai palinkčiojo galvą.

-Ta.. Taip..-iškėlęs galvą pasakė ir aš pakėliau savo antakius.

-Tu pasakei taip?-netikėdama paklausiau ir jo veide po truputį atsiradinėjo plati šypsena.

-Taip.-aiškiai pasakė ir aš nusišypsojau taip pat. 

-Šaunuolis.-vis dar su šypsena pasakiau ir pavėliau jo ir taip suveltus plaukus.

Man baigus, jis suraukė antakius ir suspaudė lūpas.

-Ko.. Kodėl..-paklausė ir aš patrūkčiojau pečiais.

-Nežinau, tiesiog tu labai mielas.-žaismingai suraukiau nosį ir jis pavartė akis.-Žinai, jei tai darysi, gali likti žvairas.-pasakiau rimtai ir jis pakėlė antakius.-Aš rimtai.-pasakiau žemu tonu ir pati nusijuokiau iš savęs.- Tai.. Tu... Um... Girdėjai... Ką aš tau... Ką aš tau sakiau? Ankščiau, kai dar nebuvai pabudęs?-lėtai paklausiau ir jaučiau, kaip mano veidas kaista, bei visas kūnas taip pat.