You & I (N.H.)

30 dalis

*Po savaitės*

Niall pov.

Jau savaitė, kaip Grace yra dingus. Viską apsunkina, tik jos vietos nežinojimas ir melavimas jos tėvams, kaip ' Lukas pasipiršo Grace ir jie dabar kurį laiką išvažiavę atostogų.' Aišku, čia Perrie žodžiai, nes aš negaliu taip pasirodyti jų namuose ir pasakyti, kad jie 'atostogoe', kai tuo tarpu, iš tikrųjų Grace gali gulėt kokiam griovį, be jokių gyvybės ženklų.

Papurčiau galvą nuo tokių minčių ir toliau maigiau telefoną.

-Ei, Niall, ką nors sužinojai?-išgirdau merginos balsą ir pakėliau akis į ją. Tai buvo Melany. Nežinau, kaip ji pakliuvo pas mane, bet po to išsiaiškinsiu.

-Ne ir kaip tu įėjai čia?-paklausiau ir suraukiau kaktą. Ji tik patrūkčiojo pečiais.

-Na, manau visi žino, kad atsarginis raktas visada guli kažkur terasoje.-suprunkštė su keista šypsena veide.

Galiu pasakyt, kad kai ji pradėjo draugaut su Louis, ji visai sugedo. Aišku, gal gerąją puse. Ir, taip, jei paklausit, jie draugauja. Louis vis tiek prisikniso prie jos ir pagaliau gavo.

Tas pats buvo ir su Perrie, bet kai Harry, vos nepakėlė rankos prieš ją, ji visai nekalbėjo su juo. Aš tiesą sakant, normaliai ir nesupratau, kaip jie susiėjo.

Jie visi kažkokie keisti. Na, pripažinkit. Aš čia normaliausias. Nors ir vienas, kaip pirštas, bet nors neturiu tokių problemų, kaip trijų valandų pasivaikščiojimai po parduotuves, visos dienos pragulėjimai lovoje ir dar visokių š... Šiaip, net nemanau, kad kada nors iš vis tai patirsiu, nes na būkim biedni, bet teisingi. Aš smaginuosi su merginomis. Neturiu jokio noro užsibūt su viena.

Nors....

-Niall, po velnių, kalbėk!

-Ką?-išpūčiau akis, bet susipratęs, kad nieko nenutiko, vėl grįžau seną poziciją.

-Trauk akis, nuo to telefono ir padėk man.-telefonas buvo ištrauktas iš mano rankų ir suraukęs antakius pažvelgiau į Melany, kuri jį laikė rankoje.-Kai tu buvai čia užsiėmęs savo 'reikalais' mes visi sugalvojom planą.-pasakė ir parodė kabutes, ant žodžio reikalais.

Nesuprantu, kaip Louis iš vis gali būt su ja? Ji tokia erzinanti. Perrie, kiek kitokia, nors.. Ne. Tokia pati. Erzinanti.

-Na, klausau.

-Tai visų pirma....

Grace pov.

Oh, tu velniava.... Dieve, brangus... Mano galva tiesiog plyšta... Atrodo tuoj nukris; ne tik galva, bet ir rankos, kurios yra virš manęs ir suveržtos kažkokiom grandinėm. Na, pliusas, kad jos nėra sunkios, o mažos.

Tiesą sakant buvau čia jau atsibudus kokius penkis kartus, bet atėjęs vaikinas, suleidžia kažką į mano kūną, kas priverčia mane užsnūst, bei galvai ūžt nežmonišku skausmu.

Pirmai maniau, kad tai migdomieji, bet nejaugi nuo migdomųjų, tau pradeda spengt ausyse ir nežmoniškas skausmas pasklinda po galvą? Nemanau... Jaučiausi bejėgė ir apkvaitus.

Labiau pramerkus akis, viskas liejosi. Nesuprantu. Vėl atmerkiau akis ir bandžiau visaip įžiūrėt sieną, bet vis tiek viskas liejosi.

Staiga pradėjau juoktis iš savęs.

- Kokia aš kvaiša... Mane jau antrą kartą pagrobia, o aš... Ha ha..-nusijuokiau iš savęs ir kažkas tarsi trenkė į galvą.-Auč...

-Ššš.. Jie gali mus išgirst.-išgirdau antrą balsą ir pasisukau į tą pusę, tikėjausi kažką pamatyt, bet viskas gavosi, lyg haliucinacija.