You & I (N.H.)

36 dalis

Pabudau nuo garsaus cypimo ir greit pramerkus akis, pastebėjau prieš save subėgusius žmones baltais chalatais.

-Greičiau, vežkit defibriliatorių!! Jo pulsas dingo!-sušuko kažkoks vyras ir aš greit nulipau nuo savo kėdės, bei priėjau prie šaltos sienos.

-Kas čia darosi? Niall?-paklausiau savęs ir seselės atvežusios kažkokį aparatą, padavė jį daktarui. 

-Panele, prašau eiti iš čia.

-Ne.

-Jums čia negalima būti, tai per daug pavojinga. Geriau išeikit gražiuoju, nes kitaip reikės ištempti jus per jėgą.-prie manęs priėjusi seselė pasakė ir aš dar stebėjau Niall, bet linktelėjus išėjau.

-Grace, kas ten darosi?-prie manęs prišoko Harry su Louis ir aš tik patrūkčiojus pečiais, pradėjau verkti.

Prie manęs priėjo Perrie su Melany ir apkabinusios nuvedė ant šalia esančios sofos.

Už durų girdėjosi kažkokie šūkavimai ir visas personalas buvo tiesiog pakeltas ant kojų.

-Visi, atsitraukit! Vienas, du trys!Pulso dar nėra! Daugiau jėgos!-daktaras pašaukė.-Atsitraukit! Vienas, du trys! Nagi, vaikine! Kovok!-sušuko daktaras ir mano ašaros bėgo nevaldomai.

Harry su Louis vaikščiojo iš kampo į kampą, vis nerasdami sau vietos. 

-Dar kartą! Vienas, du, trys!

Nieko. Tyla. 

-Lapkričio 8 diena, 12:31 popiet.-pasigirdo seselės balsas.

-Ne! NE! NE!-garsiai pradėjau šūkaut ir veržiausi į palatą, bet mane sustabdė kažkieno rankos.

-Grace, tau ten negalima....-apsisukus pamačiau ašarotomis akimis Louis.

-Niall... Jis... Jis mirė...-garsiai sukūkčiojau ir ištrūkus iš jo rankų, pradėjau greitai bėgti iš šios ligoninės.

Bebėgdama vis už ko nors užkliūdavau. Tai už žmogaus, daikto, vaiko, kol galiausiai pasiekusi išėjimą, išbėgau į lauką.

Pakėlusi savo akis į dangų, pajaučiau didelius lašus krentant ant mano veido. 

-Kodėl?! Kodėl jisai?! Kodėl?!-sušukau ir žiūrėjau į dangų.-Kodėl, iš manęs atimi viską, kas brangu?! Kodėl?!-sušukau ir mano šiltos ašaros maišėsi su šaltais lietaus lašais. 

Galiausiai nuleidus galvą, pastebėjau vaikų žaidimų aikštelę. 

Apsidariau ar niekas nemato ir pradėjau eiti link jos.

Kai buvau visai šalia jos, prieš akis pasirodė vakar matyta šeima. Kodėl aš negaliu būt tokia laiminga kaip jie? Kodėl?

Su tokiomis mintimis nuėjau prie supynių ir laikiau jas. Žiūrėjau į žemę ir tiesiog nieko nedariau. 

Nebeturiu vilties. Nebeturiu dėl ko gyvent. Jei gyvensiu dėl savęs, nieko nebus...

Pakėlusi akis į čiuožyklą, nuėjau prie jos.

Taip vaikščiojau lietuje, kokią valandą ir vis apžiūrinėjau šią žaidimų aikštelę.

Kodėl ji tokia ypatinga? Kas joje yra tokio, ko kitose nėra?

Galiausiai pažvelgiau į Niall palatos langą ir nusprendžiau nueiti ten. 

Pradėjau eiti lėtai. Nenoriu ten atsirasti ankščiau laiko. 

Visą kelią iki ligoninės, žiūrėjau žemyn. Vis galvojau kaip reikės pranešti visiems apie jo mirtį ir kaip jis mirė. 

Bandžiau atsikratyti tokių minčių, bet jos buvo kaip lipšnus popierėlis mano galvoje ir niekaip neiškrito.