You & I (N.H.)

11 dalis

Buvau priremta prie sienos ir negalėjau pajudėt.

Kas per nesąmonė? Ką jis sau galvoja?

Bet turiu pripažint, kad jis gerai bučiuojasi....

Nors ką aš čia? Jis to nenusipelnė! Jis tik šlykštynė, kuris galiu duot ranką kirst, išnaudoja tokias kaip aš. Ir dabar pasitaikiau aš. Jam tai į naudą, o man... Net nežinau... Nieko... Tik išnaudojimas.

Galiausiai prisiverčiau save kažką daryt.

Greit užsimojus koja, spyriau jam tiesiai į klyną. Jis manęs neišnaudos. Nesuteiksiu jam tokio malonumo, kaip kitos.

-Daugiau gyvenime neliesk manęs ir nesiartink nė per metrą.-iškošiau pro sukastus dantis ir pasižiūrėjau į susirietusį iš skausmo Louis.

-Kalyte.... Darysi taip, kaip liepsiu ir man nesvarbu, nori tu to ar, ne.-pasakė truputį atsilenkęs ir nusijuokė.

Viskas, man gana.

-Nedarysiu nieko, ką tu liepsi. Ir nesitikėk, kad kada nors pradėsiu. Tu tik šlykštynė! Išnaudotojas!-sušaukiau ir akis aptemdė ašaros. Tik ne jos!!

Po mano žodžių, pajaučiau vėl sieną už savęs, bet dabar nejaučiau jo lūpų ant savų, o jaučiau jo smingančius pirštus, sau į kaklo odą.

-Pakartok tai dar kartą ir prižadu, neliksi gyva.-surėkė jis tiesiai į mano veidą.

Jo veide nesimatė tos šypsenos, kurią mačiau pirmai. Dabar ją buvo užtemdęs pyktis ir įniršis.

Ašaros bėgo upeliais ir degino mano skruostus. Dieve ir kodėl aš nenulaikau liežuvio už dantų? Dabar manęs laukia nekokios pasekmės.

-Paleisk, dustu. Prašau..-pasakiau ir bandžiau gaudyt orą. Rankomis bandžiau nuimt jo pirštus, kurie smaugė, bet negalėjau... Silpau ir jaučiau, kaip mano širdies dūžiai sulėtėja.-Prašau...-pasakiau ir mano akių vokai apsunko.

Galiausiai užmerkiau akis.......

Grace pov.

Ne taip negerai.... Taip neturi būt...

-Aš negaliu, atleisk.-pasakiau atsitraukus nuo Niall veido.

Nuleidau rankas ir nusikabinau nuo jo liemens.-Taip, negerai...Tu mane pagrobei, po velnių!!!-mano ramus balso tonas kilo.-Aš atsiprašau..-nesuprantu aš savęs.. Vieną minutę aš verkiu, kitą juokiuosi ir dar kitą šaukiu.

Atsisukau į Niall ir jo veide matėsi daugiau nei sumišimas.

-Pirmas dalykas, aš tavęs nepagrobiau, tave pagrobė Jay ir aš buvau tas, kuris neturėjo su kuo linksmintis, kitaip sakant neturėjau merginos, su kurią miegočiau.-pasakė lyg niekur nieko ir nusišypsojo nekalta šypsena.

Dieve brangus... Tai jie vogia merginas, tik dėl smagumo? Kas jiems negerai? Nesveiki kažkokie!

-Ir tau tai juokinga?! Tau juokinga, kad mano šeima nežino kur esu ir dar esu gyvendinama su kažkokiu nepažįstamu iškrypeliu?! Kas jums negerai?-sušukau jam tiesiai į veidą ir mačiau, kad jo akys pasidaro juodos ir jo šypseną pakeičia pyktis.

Pajaučiau jo šaltas rankas sau ant riešų ir stipriai juos spaudžiant.

-Nedrįsk, taip gyvenime kalbėti, nes neatsakau už savo veiksmus.-suurzgė ir po jo žodžių išgirdau šūkavimus sklindančius iš koridoriaus.

Buvo panašu į ,,Padėkit'', ,,Pagalbos'', bet neesu tikra dėl to.

Pažvelgiau į Niall ir jo akys vėl atgavo savo pradinę spalvą.

-Kas ten vyksta?-paklausiau ir pasitraukiau nuo jo.

Atidarius duris, pamačiau koridoriaus gale stovintį vaikiną ir jo šonuose matėsi merginos galva ir kabančios kojos.

Aiktelėjau ir nuskubėjau prie jo.

Tik pribėgus prie vaikino, pastebėjau, kad tai tas pats, su kuriuo išėjo Melany. Pala... Melany su juo išėjo ir jis negalėjo būt su kita, tai... O Dieve..

Pažvelgiau į merginos kūną ant vaikino rankų ir vos nekritau vietoj.

Jo rankose, gulėjo Melany, be gyvybės ženklų.

Mano akys prisipildė ašarų ir tiesiog nežinojau ką daryt.

-Ką.... Kas buvo?? Kas jai?-greit paklausiau apėjus vaikiną ir stovėjau prieš jį.

Vėl pažvelgiau į suglebusį merginos kūną ir mane kiek nuramino jos mažai besikilnojanti krūtinė.

Pažvelgiau į vaikino akis ir jose matėsi sumišimas. Jei jis bus kaltas, dėl tokios Melany būsenos, prisiekiu nužudysiu savom rankom.

-Aš.. aš..-jis žiūrėjo man į akis ir mikčiojo.-aš..

-Ką tu? Ką tu padarei?! Po velnių sakyk!-surėkiau ir pajaučiau šiltas rankas ant savo liemens.

-Ššš.... Nusiramink, jai viskas gerai.-jaučiau šnabždėjimą į ausį ir atpažinau kas tai. Niall.

-Neramink, manęs, kai mano geriausiai draugei blogai, o jis,-parodžiau į vis dar pasimetusį vaikiną.-gali būt dėl to kaltas. Ir ne gali, o yra.-sušaukiau ir išgirdau dar vieną merginos balsą.

-O Dieve...-pasakė ji prisidengus burną ir tik dabar atpažinau, kad tai Perrie.

Greit išsilaisvinau iš Niall gniaužtų ir nuėjau prie draugės.

-Tai daryk ką nors! Nestovėjęs čia!-sušaukiau ir pagaliau vaikinas prasibudinęs iš savo minčių, pradėjo kažkur eit.

Pradėjau jį sekt, bet mane sustabdė vėl tos pačios rankos ant liemens.

-Geriau, neik, jis pats susitvarkys.-pasakė Niall ir man tiesiog keista, kaip jo nuotaikos keičiasi kas minutę.

Atsidusau ir linktelėjau. Neturėjau jėgų priešintis...

-Gerai..-pasakiau silpnai ir apsisukau.

Niall stovėjo priešais mane ir žiūrėjo gailesčio pilnu žvilgsniu. Nu jo dar to betrūko...

Greit nuo jo atsitraukiau nenoriu prie jo po to ką jis padarė..

Priėjau prie draugės, kuri stovėjo be amo, vis dar užsidengus burną, ranka.

-Perrie,-paklausiau ir norėjau į ją pasižiūrėt.-Perrie, atsisuk.-pasakiau ir ji galiausiai pakėlė į mane akis.

Blausioje šviesoje, matėsi jos nuverktos ir pudra užteptos akys.

Ji negalėjo čia verkti ir tuo labiau pasitepti pudra. Kažkas negerai... Aš tai žinau...

-Perrie, kas atsitiko ir nesakyk, kad nieko, nes taip nėra.-pasakiau ir ji vėl pakėlus akis į mane pasukiojo galvą į šonus.-Prašau, Perrie..-paprašiau ir ji tiesiog sunkiai atsidusus pasakė.

-Jis manęs vos neišprievartavo ir...-pasakė padarius didelę pauzę ir jos akyse kaupėsi ašaros, o balsas lūžinėjo.-Norėjo man trenkt.. Grace... Aš... Aš bijau...-pasakė ir pradėjo kūkčiot....