-Tu juokauji taip? Čia toks tavo kerštas?-paklausiau jos.
-Tu manai, kad tokiais dalykais aš juokaučiau. Čia yra paskutinė tema kuria aš juokaučiau.-pasakė ji rimtai.
-Tai tu sakai, kad dabar tavyje tikrai auga mažylis?-paklausiau su viltimi.
-Sužinojau tą dien kai Perrie atvažiavo čia, bet nesugebėjau tau pasakyti, bijojau tikriausiai tavo reakcijos.-pasakė ji ir atsisėdo ant lovos krašto.
-Cami juk žinai, kad aš noriu vaikelio ir kad noriu jo su tavimi.-pasakiau ir atsisėdau šalia jos.
-Žinau, bet .... tai sunku paaiškinti.-pasakė ji.
-Aš atsiprašau jei suteikiu tau abejonę dėl savo meilės tau, bet žinok, kad ir kas be nutiktų mylėsiu tave.-pasakiau.
-Žinau, kad myli, jaučiu tai.-pasakė ji.-Bent jau manau, kad jaučiu.
Cami pov..
Baigę šnekėtis su Harry atsigulėme į lovą ir gulėjome. Taip senai to nejaučiau. Gulėti jo glėbyje ir žinoti, kad tą akimirką gali negalvoti apie aplinkinį pasaulį. Myliu Harry ir tikrai nežadu jo lengvai paleisti, kad ir ką man protas sakis, visada kliausiuosi širdimi.
-Cami žinau, kad tu apie tai nenori šnekėti, bet aš noriu tai pasakyti, ir žinoti kad tu man atleidi.-pasakė Harry.
-Aš tau atleidau,-pasakiau jam.-Tau nereikia prašyti atleidimo.
-Bet.....
-Harry pamirškim tai įsivaizduokim, kad to nebuvo.-pasakiau jam.-ryt grįšim į kelią už mėnesio baigsis turas ir tada galėsim...
-Galėsim dekoruoti vaikelio kambarė.-pasakė Harry.
-Nemanau, kad tai įmanoma, aš net nežinau, ar tai mergaitė ar berniukas.-pasakiau.
-Tai aišku mergaitė, ji bus tokia pat graži kaip tu, turės tavo šviesius plaukus, bet bus garbanota kaip aš, jos akys bus tokios pat ryškios kaip tavo ir ji bus tokia pat miela, linksma, geraširdė kaip tu. Galėčiau vardyti ir vardyti kokia nuostabi ji bus.
-Tu beprotis.-pasakiau nusijuokdama.
-Taip aš išprotėjęs dėl tavęs.-pasakė jis ir pabučiavo. Taip begulėdama šiltame jo glėbyje užmigau.
Harry kalbos apie tai kokia mūsų mergytė būtų mano pasąmonei tai užsifiksavo ir sapnavau kaip supuoju mažą mergaitę ant rankų ir Harry šalia dainuoja jai lopšinę. Kai atsikėliau mano veide puikavosi laiminga šypsena.
-Ką jau tokio sapnavai?-paklausė Harry.
-Ką?
-Kol miegojai visą laiką šypsojaisi.-pasakė.
-Sapnavau kaip ant rankų supuoju mergytę, o tu šalia atsisėdęs dainuoji jai lopšinę.-pasakiau ir Harry taip pat pradėjo šypsotis.
-Kitą kart įsileisk ir mane į tą sapną.-pasakė jis, tuo tarpu kažkas pabeldeno į mūsų kambario duris.
-Užeik.-sušuko Harry.
-Hey jūs gyvi, vadinasi viskas gerai.-pasakė Perrie.
-Taip viskas gerai.-pasakiau.
-Gerai, bet jūs visą dieną čia vieni ir mes jau jaudinomėsi, kad kas nors nutiko, ir beje vakarienės metas.-pasakė ji.
-Eime.-pasakė Harry ir atsisėdo. Tingiai išlipau iš lovos ir nusekiau paskui Perrie ir Harry.-Dar vienas klausimas, kas be Perrie žino apie neštumą?-paklausė manęs Harry.
-Dani ir El daugiau niekam nesakiau, be tavęs.-pasakiau jam.
-Aišku.-pasakė jis ir apkabino name per pečius.
-Ačiū dievui jie gyvi.-pasakė Louis.-Ar turėčiau sakyt ačiū dievui Harry gyvas?-Louis pašmaikštavo.
-Labai norėtum.-pasakė Harry.
-Kai taip elgiesi tai taip.-jau pasakė Louis rimtai.
-Boobear nereikia pradėti šnekėti apie tai kas buvo prieš šimta metų.-pasakiau,
-Tai buvo vakar.-pasakė jis rimtai.
-Louis!-sudrausmino jį Eleanor.
-Gerai gerai tyliu.-tarė jis.
-Harry o kada pasakysi vaikinams?-paklausiau tyliai..
-Manau Louis jau žino, bet kitiems, kai truputi prasisklaidys dūmai. Jie manęs nemėgsta dabar.-pasakė Harry.
-Gerai.-pasakiau.-eime valgyt.-tariau ir Harry nusijuokė.
-Tai jau valgysi už du?-paklausė Harry.
-Ne kai esi nėščia nereikia valgyti už du. Tai nesamonė.-pasakiau jam rimtai, kai sėdomės prie stalo su vakariene ir tik tada supratau, ką pasakiau.
-Aš gerai išgirdau?-paklausė Zy nes jis sėdėjo arčiausiai manęs tai tikriausiai tik jis ir išgirdo.
-Mhm.-sumykiau aš.
-Tai nuostabu.-pasakė jis ir apkabino mane pasveikindamas.-Biče kaip tau taip sekasi?-paklausė Zy.
-Ej nevisi girdėjo.-pasakė Niall susiraukęs.
-Cami ir aš turėsime vaikelį.-pasakė Harry garsiai ir visi mus pradėjo sveikinti, na kas dar nežinojo. Paskutinis kuris mane apkabino buvo Louis.
-Harry buvo nevertas tokio greito tavo atleidimo, bet sveikinu, nes tu būsi nuostabi mama, o žinau, kad Harry bus nuostabus tėvas.-pasakė man Louis į ausį.
-Aš jį myliu ir meilė jam verta atleidimo.-pasakiau.-Ačiū.
-Nėra už ką.-pasakė Louis.
-Gerai eime valgyti.-pasakau ir visi pradėjome vakarieniauti. Vakaras praėjo puikiai. Viskas vėl stojo į savo vietas.