-Galiu paklausti?
-Žinoma.-pasakiau ir atsisėdau ant lovos.
-Kodėl taip greit nusprendei eiti miegoti?-paklausė.
-Nežinau.-pasakiau. Ar gali būti, kad jis mane pažista tik kelias dienas, o gali nuspėti mano nuojautas.-Pasijaučiau šiek tiek pavargusi.
-Ir dar šis tas.-pasakė.-Pasistenk dažniau šipsokis.
-Ką?-paklausiau ir tejučia nusišypsojau.
-Sakiau tau tinka kai šypsaisi.-pasakė.-Ir tikrai neklydau..-tikriausiai atrodžiau tikrai kvailai, nes jaučiau kaip mano žandai kaista.-Tu raudonuoji?
-Jo tikriausiai jau galiu būti palikta sugėdinta.-jis jau ruošėsi išeiti iš kambario.-Harry....
-Ko?-sustojas paklausė.
-Ačiū.-pasakiau.
-Jau sakiai.
-Ir tikrai manau sakysiu dar ne vieną kartą. Juk tai ką tu ir visi kiti padarė dėl manęs.. Juk žinai, kad išgelbėjot man gyvybę. Ir aš už tai busiu tikrai dėkinga visą gyvenimą.-pasakiau.
-Pamiegok.-pasakė ir išėjo. Aš atsiguliau į lovą ir užsiklojau. Galvoje vis sukosi visokios mintys. Kas būtų jeigu manęs nebūtų išgelbeje? Kas būtų jei manęs nebūtų pagrobę? Tos mintys man patiko labiausiai, nes vis įsivaizduodavau kaip mes su mama gyvename toliau, kaip linksmai leistume ketvirtadienius. Filmo vakarai, apsipirkinėjimai. Kaip aš to pasiilgau. Jaučiu savo skruostai bėgančias ašaras.
-Camila? Miegi? Liam norėjo paklausti ar nevalgysi vakarienės.-pasakė pro duris įėjęs Harry.
-Ne ačiū nenoriu.-pasakiau ir mano balsas buvo pakimęs.
-Camila tu verki?-paklausė ir įėjas į kambarį uždarė duris. Atsisėdo ant lovos ir akivaizdžiai matė mano ašaras.-Kas yra? Gali pasipasakoti.
-Aš tik galvojau.-pasakiau.
-Apie ką?-paklausė.
-Apie pati apsurdiškiausia, kas būtų jeigu būtų.-pasakiau.
-Camila, aš tikrai manau, kad nesu tas kuris galėtu paguosti ar nuraminti, bet žinok, kad stengsiuosi, kad ši visa situacija, būtų tik slogus košmaras. Kurį laikui bėgant pamirši. Ar bent jau apie tai nebegalvosi.
-Aš masčiau ar dar galėsiu būti tokia kokia buvau.-pasakiau.
-Žinai, papasakok koks buvo tavo gyvenimas prieš tai.-pasakė.-Kokia tu buvai, ką veikdavai laisvalaikiu.-Aš atsisėdau ir savo ašarotomis akis pažiūrėjau tiesiai į Harry akis. Jis nuvalė paskutines nuriedėjusias ašaras.
-Buvau... Kaip čia švelniau išsireiškus... gal užteks, kad mano pravardė buvo žvengalas?-pasakiau ir jis nusijuokė.-Tai va dažniausiai vakarais būdavau su mama ir žiūrėdavome filmus. Įvairiausius. Prisinešdavom kokių nors užkandžių, įsitaisydavom prieš televizorių ir žiūrėdavom. Būdavo smagu. Mama buvo man tarsi geriausė draugė. Nors turėjau ir tikrą. Jos vardas buvo Patricijas. Aš ją visąlaik vadindavau Pati. Ji mane Mila. Na Mile. Ji buvo tikrai gera draugė. Ji visalaik mane palaikydavo.
-Kaip sekėsi mokykloje?-paklausė.
-Mokykloje... na kaip čia pasakius. Moksliukas aš nekoks, bet pažymiai patenkinami. Tai galima sakyti mokiausi neblogai. Geriausiai sekdavosi arba Anglų arba Chemija. Nu čia neskaitant muzikos.-pasakiau.-Bet šiaip mokykloj man nepatikdavo.
-Kodėl?
-Na žinai, kai esi iš nelabai pasiturinčios šeimos..
-Patyčios?
-Kaip ir taip kaip ir ne. Susilaukdavau labai daug skaudžių replikų ir panašiai, bet nebudavau nuolatos užgauliojama. Ir tai manau viena iš priežasčių, kad nekreipdavau dėmesio. Juk skriaudikams nelabai įdomu skriausti, kai į juos nekreipi dėmesio. Na bet yra išimčių.-pasakiau ir užtilau. Aš stengiau ir į pagrobėjus nekreipti didelio dėmesio. Galvojau, kad mane paleis. Buvau naivi. Per daug naivi. Ir už tai kentėjau. Labai.
-Žinau, kad tikriauriai sunku apie tai kalbėti, bet..-pasakė.
-Jie buvo žiaurūs.-pasakiau ir nuleidau akis į savo delnus.-Tiesą sakant net neįsivaizduoju kokia aš stipri turėjau būti, kad nepalūžau. Na bet manau jie norėjo, kad palūžčiau.
-Ar jie tave..
-Jei klausi ar išnaudojo, na lytiškai..tai ne, tas David.. Jis viskam vadovavo, bent taip supratau...-pasakiau ir prisiminiau jo žodžius.-Jis pačią pirmą dieną pareiškė, kad mane užsiaugins.
-Bet tai tada kodėl tas vyras nepakluso?
-Nuoširdžiai nežinau, ir aš labai išsigandau.-pasakiau vis dar nepakeldama akių į jį.- Jaučiuosi,kad dabar tik sapnuočiau tik gražų sapną, ir kai pabusių viskas bus taip kaip buvo anksčiau. Tikriausiai atsibusiu jų namo rūsy ir vėl lauksiu progos sprukti. Bėgti kiek kojos neša ir nesidairyti atgal. Neištverčiau jei pasirodytu, kad tai sapnas. Aš ir taip vos laikausi. Nežinau nei ką manyti. Nei ką daryti. Jaučiuosi išsekusi nuo viso galvojimo, ir nuo visko. Dažnai galvodavau apie savižudybę. Tik negalėdavau to padaryti. Vis mintyse budavo mintis. O jei man pavyks pabėgti? Aš galėsiu grįšti pas mamą ir daugiau niekada su ja nebeišsiskirti. Aš buvau stipri tik dėl jos. O dabar?..-pasakiau. Išsiliejau ir pažvelgiau į Harry. Jo akyse mačiau susikaupuses ašaras. Pajutau stiprų bet ir kartu švelnų jo apkabinimą.
-Dabar stenkis dėl savęs.-pasakė jis.