Ruined (LT fanfiction)

42. Breathe me

Dienos bėgo lyg sekundės ,tačiau vilties niekada nesitraukė nei per žingsnį. Jaučiaus pasimetęs lyg mažas vaikas tamsoje ir nežinantis ,kada surasiu šviesą.
Diena iš dienos virto savaitėmis ,o savaitės mėnesiais. Niekas nesikeitė ,tačiau niekas ir neblogėjo ,tai buvo viltis.
-Gera tave matyt ir vėl čia.-Nusišypsojo seselė ,kurią jau matau pastaruosius tris mėnesius.
-Juk žinot ,kad nenustosiu jos lankyt.-Priminiau jai ,tai kas akyvaizdu. Ėjau ilgu ,koridorium ir ,kaip visada savaime kojos atnešdavo iki jos palatos. Stipriai suspaudžiau gėles delne prieidamas arčiau staliuko prie lango. Pamerkiau šviežiai atneštas gėles ir senas numečiau į šiūkšlių dėžę stovinčia palatos kampe.
-Sveika mieloji.-Priėjau arčiau jos lovos ir pabučiavau jos kaktą pajausdamas jos šilumą ,kuri mane maitino lyg deguonis.
-Turiu tau tiek dau papasakot.-Atsidusau atsisėsdamas ant kėdės prie jos lovos. Žvelgiau į jos bejausmį veidą ir šyptelėjau sau prisimindamas ,kaip ji kovojo su manimi dėl naujų užuolaidu bute ,kurios pagyvintu atmosferą.
-Žinai aš nusprendžiau ,kad tu buvai teisi mums tikrai reikėjo naujų užuolaidų.-Nusijuokiau ir nors negirdėjau jos juoko ,tačiau žinau ,kad jai tai patiktų.
-Neapsisprendžiu ties spalva aš galvoju apie pilkas arba šviesiai kakavines.-Pažvelgiau į ją laukdamas atsakymo ,kurio nesulaukiau ,tačiau mintyse sukūriau.
-Taip žinau ,kad tai niūrios spalvos galbūt geriau avietinės juk tu dievini šią spalvą.-Nors ji neatsakė ,tačiau žinau ,kad pritartu mano sprendimui.
Nutylau suprasdamas ,kaip kvaila kalbėtis su tyla ,kuri sklinda iš jos. Atsilošiau į kėdę apsidairydamas aplinkuo ir tiesiog atsipalaiduodamas. Man patinka būti tyloje tik su ja ,nes tik taip galiu jausti ,kad ji šalia.
Mano apsilankymai tapo šiek tiek retesni nei pirmuosius kelis mėnesius. Paskutinį šį mėnesi ateinu su ja pasikalbėti kas trečia ,o gal kas ketvirtą dieną jau net pats pamečiau grafiką.

Pakilau iš vietos pasilenkdamas jai prie vaido, kad geriau įsižiūrėčiau į jos bruožus ,kuriuos taip pamilau.
-Man taip tavęs trūksta Ami.-Sušnabždėjau nubraukdamas plaukus jai nuo akių ir pabučiuodamas kaktą.
-Iki.-Apsisukau ir išėjau. Eidamas koridoriumi susitikau Alex su vaiku ant ranku. Mačiau jos akyse gailestį ,kuris rėkte rėkė kaip mums sunku.
-Harry.
-Alex.-Pasisveikinom persimesdami žvilgsniais ir prasilenkdami. Nereikėjo daugiau nei vieno žodžio ,kad suprastume skausmą ,kurį jaučiam. Jis visada rusena lyg prigęses laužas ,kuriam tereikia žibalo lašo jog viskas užsiliepsnotų.

*Alex pozicija*

Įėjus į Amilos palatą priėjau arčiau pažvelgdama į jos veidą.
-Mes taip tavęs pasiilgom Ami.-Kalbėjau už visus ,kurie laikosi laukdami dienos ,kada jos akys prasimerks. Ateinu čia į savaitę kartą vis prasilenkdama su Harry ir kiek žinau jis čia lankosi beveik kiekvieną dieną. Matau skausmą jo akyse ,kuris kankina sukaustydamas jo sielą.
Jis laikosi taip puikiai ir nepasiduoda vis tikėdamas tuo ,kai tuo tarpu aš praradau viltį. Bemieges naktys su košmarais privertė pasiduot ir paleist ją. Išverkiau visas savo ašaras ,tačiau susitaikiau ,kad vienintelis dalykas ,kurį galiu dėl jos padaryt ,tai paleis ją. Ji nusipelnė būt laisva ir būt laiminga nuo savo košmarų ,kurie ją kankino.
Visos mano mintys atrodo tokios savanaudiškos prieš Harry ,kuris nepraradęs tikėjimo. Žinau ,kad jis niekada jos nepaleis ir tai jį naikina iš vidaus. Jo akyse vis matau didėjančia sielos tuštumą ,kuri telaukia ,kada bus vėl užpildyta.
-Aš paleidžiu tave Amila gali išeit ,kada tik panorėsi.-Ištariau tai garsiai pasilenkdama arčiau jos veido ir pabučiuodama kaktą. Mano kūdykis ant rankų ištiesė ranką priliesdamas jos skruostą ir ašara nusirito mano skruostu ,tačiau tuo pat metu šypsena papuošė mano veida.
-Tai tavo teta mažute.-Pažiūrėjau į dukros žydras ,kaip dangus akis kurios suteikė stiprybės.
-Amila paleisk ,kad ir kas tave čia laiko.-Sušnabždėjau apsisukdama ir išeidama.

Išeidama iš pastato susitikau su kankinio akimis ,kurios žvelgė į mane perduodamos dalelę skausmo. Harry stovėjo šalia Niall ir apie kažką diskutavo ,tačiau priėjus arčiau jis tiesiog nuėjo nusinešdamas savo skausmą.
-Kaip jis ?
-Jis vis kaltina save.-Atsiduso Niall įsėsdamas į mašiną.

*Harry pozicija*

Visą ryta pildžiau dokumentus prie stalo ,net nepriliesdamas kavos ,kurią atnešė Niall. Buvau per daug susikaupęs ties darbu uždėdamas kelis atspaudus ant bilų ir susekdamas jas bei numesdamas prie kitų. Pakėliau akis pamatęs ,kaip Niall įeina su keistu žvilgsniu.
-Styles ji pas tave.-Po jo žodžių į kabinetą įėjo Alex. Rankose ji laikė kažkokius popierius ir neatrodė ,kad tai būtų geros žinios.
-Kas nutiko?-Mano kūnas drebėjo iš vidaus.
-Niall ar gali palikt mus vienus sekundei.-Ji paprašė ir Niall išėjo uždarydamas duris. Ji atsisėdo į kėdę priešais mano stalą.
-Žinok ,kad tai ką dabar pasakysiu man labai sunku ,net tiesiog nebegaliu taip gyvent. Mes negalim to tęs to toliau.-Įdėmiai ją stebėjau nesuprasdamas apie ką ji kalba.
-Kas nutiko Alex ? Ko nebegalit tęs?
-Juk žinai ,kad jau praėjo daugiau nei devyniasdešimt dienų ,kai ji komoje.
-Wow tiek daug?-Paklausiau apsimesdamas ,kad nepastebėjau kaip prabėgo laikas ,tačiau tos dienos buvo lyg mano pačio kankinimų kalėjimas.
-Taip ir iš jų puse ji  pati nebekvėpavo tik su aparatais. Gydytojai nebeturi jai vilties ,nes tik vienas procentas pacientus atsigauna po tiek laiko.
-Ką nori tuo pasakyt?-Mano širdis drebėjo ,nes jaučiau iki ko visa tai eina.
- Jie davė mums su tėvu po sutartį pasirašyt dėl aparatų atjungimo.Mums laikas ją paleist Harry.
-Ne! Ne Alex pasakyk ,kad jis nepasirašytu ji atsigaus aš žinau tai!-Atrodo ,kad mano viduje kilo audra.
-Harry jau per vėlu jis pasirašė ir teliko mano sutikimas.-Dabar supratau ,kokie tai buvo popieriai ,kuriuos ji laiko rankoje. Nieko nelaukęs pačiupau popierius jai iš rankų permesdamas akimis. Tai buvo sutikimas dėl aparatų atjungimo ,kas leistų Amilai išeit be skausmo. Atrodo viduje išsivežė ugnikaltis ,kai pamačiau apačioje Alex paraša ,kad ji sutinka.
-Nejau tu pasidavei?! Kodėl! Alex!-Nebevaldžiau savęs greit suplėšydamas popierius ,kai jos akyse susikaupė ašaros.
-Nes nustojau tikėt.-Sušnabždėjo pravirkdama ,o tada pakilo iš savo vietos.
-Pavargau lauk jos ir skandint save šitam skausme Harry. Nebegaliu žiūrėt ,kaip save naikini. Ji to nenusipelnė. Mes to nenusipelnėm!-Jis nebevaldė savo balso drebėdama iš skausmo ,kuris išsiveržė su riksmu.
-Prašau nedaryk to Alex.-Jaučiau karštas ašaras riedant mano skruostais.
-Harry turi ją paleist.-Dabar jos tonas buvo švelnesnis.
-Kaip man tai padaryt Alex? Man taip skauda.-Suėmiau už širdies pusės parodydamas ,kad mano širdis plyšta pagalvojus apie tai ,kad nebepamatysiu Ami.
-Žinau man irgi skauda ,bet taip geriau. Paleisk ją vardan tos meiles ,kurią jauti.-Sučiaupes lūpas laikiau ašaras kelias minutes tiesiog tylėdamas kol galiausiai linktelėjau. Sutikau su tuo ko labiausiai bijojau visus šiuos mėnesius laukdamas jos. Alex teisi turiu nustot būt savanaudis ir leist jai išeit.
-Aš taip ją myliu.-Sukūkčiojau apsikavindamas Alex kūną ,kad pajausčiau šiluma ,kuri galėtu mane paguost.
-Žinau žinau.-Ji tyliai šnabždėjo glostydama mano nugarą. Stovėjom taip kelias minutes ir tiesiog klausiau jos kvėpavimo galvodamas apie Amila ,tačiau laikas atiduot jai meilę ,kurią jaučiu.
-Jie ketina tai padaryt iki šio mėnesio galo ,kai tik bus sutvarkyti visi reikiami dokumentai. Turėsi pakankamai laiko pasakyt jai tai ką norėjai ir su ja atsisveikint.
Sušnabždėjo  ir linktelėjau ,nes bijojau ,kad balsas mane išduos.
-Ji taip tavim didžiuotusi.-Sušnabždėjo ir tikiuosi ,kad nesigailėsiu to.

Verkiu rašydama.
Įskaudinau Harry atimdama iš jo meilę.
Komentuojam ,kaip jaučiatės prarandačios Amila?