A Love To Fear || Jimin FF [18+] LTU

23| I Need You

Nuo pat pirmos dienos, kai sutikau Jimin, aš vis atrasdavau naujų, nematytų jo asmenybės pusių. Jis nebuvo tas tipiškas vyras, ar tipiškas vaikinas. Netgi, kai maniau, kad žinau apie jį viską, jis nenustojo manęs stebinti.

Žmonės tikriausiai galvoja, kodėl aš pasilikau su juo, po visko ką jis yra iškrėtęs, po visų jo beprotiškų veiksmų. Bet man atrodė, kad ir ką jis bebūtų padaręs, jo beprotiškas elgesys, buvo tik būdas kuriuo jis galėjo išreikšti savo meilę man.

Bet...

Jis vis keitėsi, jis vis labiau ir labiau darėsi panašus į žmogų, kurio aš nekenčiau. Jis letai virto į tai, ko aš labiausiai bijojau savo gyvenime...

Bet vistiek... Mano širdis troško jo, ir tik jo.
Aš visada įžvelgdavau kažką gero jame. Visada atleisdavau jam už visus blogus dalykus, už visas klaidas. Man nerūpėjo kiek skausmo ši meilė man atneš, tol kol aš su juo, man viskas bus gerai.

Bent jau taip tada aš galvojau...

--

Aš stebėjau Jimin pro langą, jis gulėjo ligoninės palatoje. Jis vis dar neprabudo, laukiau, kol pagaliau atmerks akis. Nedrįsau žengti vidun, prisiartinti, tad stebėjau jį per atstumą.

Visiškai prarandu energiją... Skaudu matyti Jimin kenčiantį.

Labai skaudu...

Jis buvo labai sunkiai sužeistas, kai jį partrenkė automobilis, jam labai skaudėjo... Bet jis vistiek atbėgo man iš paskos. Aš niekada nepamiršiu jo akių, to žvilgsnio, kai jis į mane pažiūrėjo, jis buvo toks piktas, toks manimi nusivylęs.

Tačiau aš nepersigalvojau.. Aš vistiek grįžtu namo. Akimirką, kai jis pravers akis, aš išvyksiu. Tik pirmiausiai turiu sužinoti ar jam viskas gerai.

Mano galva ūžia po visko, kas nutiko. Bet privalau laikytis. Aš privalau grįžti namo ir viską jiems papasakoti.

Taip... Vis dėlto nusprendžiau papasakoti tėvams, kad jį myliu, aš paprašysiu jų palaiminimo.. Tai vienintelis likęs pasirinkimas. Jeigu jie bus prieš mūsų draugystę, tada aš susirasiu naują darbą ir.. pamiršiu jį.

Pastebėjau jį bejudantį, jo akys lėtai atsivėrė. Daktarai įžengė į palatą, pasiteirauti kaip jis.

"Kur yra Aliah?"

Tai buvo pirmas dalykas kurio jis paklausė prabudęs. Negalėjau tvardyti ašarų, kodėl jis toks kvailas. Kaip jis gali teirautis apie mane, būdamas tokioje situacijoje? Kodėl Jimin...

Nenoromis apsisukau, turėčiau iš čia išeiti prieš jam mane išvystant.. Lėtai ėjau toliau nuo jo, sunku buvo judėti. Aš buvau tokia pavargus, vos begalėjau pasijudinti. Kojos buvo tokios sunkios. Bet aš privalėjau eiti, privalėjau išeiti dėl jo.

Jeigu noriu būti su juo, turiu įtikinti savo tėvus. Galbūt.. Tik galbūt jie mus priims... Tikiuosi Jimin lauks.. Jis turi manęs palaukti. Aš sugrįšiu po to, kai išspręsiu visas problemas su tėvais.

Aš darau tai dėl mūsų...

Aš prižadu sugrįžti...

Tik labai prašau, nepamiršk ir lauk manęs.

....

Po 6 mėnesių

Šiandien pagaliau ta diena! BTS pagaliau turės comeback'ą! Garsiai iš jaudulio sušukau, garsas nuaidėjo per tylų, tuščią kambarį, daugiau laukti nebegaliu, aš ir vėl juos pamatysiu.