A Love To Fear || Jimin FF [18+] LTU

5| You Make Me Cry

Jis suėmė mano riešus ir prispaudė mane prie sienos. Jis įsisiurbė į mano kaklą ir pradėjo jį kandžioti. Jis įkando taip stipriai, jog man iš tiesų žiauriai skaudėjo.

"Jimin sustok!"

Jis tik tapo dar agresyvesnis ir visa savo jėga suspaudė man šlaunis.

"Jimin man skauda!"

Jis kando man į lūpas tol, kol jos pradėjo kraujuoti.

"Štai ko aš noriu Aliah, aš noriu tave nuskriausti. Aš noriu tave nuskriausti taip stipriai, kaip tu nuskriaudei mano merginą. Tu sumokėsi už viską ką padarei."

Jis įsikabino man į plaukus, o galvą prispaudė prie sienos. Jis palaižė mano lūpas, kurios dėgė iš skausmo po jo įkandimų.

"Jimin prašau sustok, prašau..."

Aš pramerkiau akis ir atsidusau. Aš ir vėl sapnavau apie Jimin. Ačiū Dievui, jog šį kartą tai buvo tik sapnas.

Vėl prisimeniau praeitos nakties skambutį. Jimin norėjo su manimi pasikalbėti... Apie ką jis žada su manimi kalbėtis... Aš prastai miegojau, nes šitos mintys mane žudė. Galbūt jis nori atsiprašyti... Galbūt jis nėra toks blogas kaip aš maniau. Taip, tai turėtų būti tai! Jis nori susitaikyti! Aš pasidariau tokia laiminga vien tik apie tai pagalvojus, pagaliau aš ir vėl nusišypsau po ilgos pertraukos.

Kai nuėjau į darbą visi tik žiūrėjo į mane ir šnabždėjosi. Aš buvau pratusi prie to, tad man nerūpėjo.

"O dieve, ji tokia kekšė"

"Kaip ji drįsta ateiti į darbą po to ką padarė"

"Nejaugi ji neturi gėdos?"

Aš girdžiu tuos šnabždesius, bet šį karą tai visai kitaip. Nejaugi Yoona papasakojo jiems kas nutiko? Ne taip negali būti, ji niekad neleistų kam nors sužinoti apie jos slaptus santykius su Jimin, tai būtų blogiau tik jei pačiai.
Ar... ji ir vėl pamelavo ir sugalvojo nebūtą istoriją...

Tikriausiai taip ir yra.

Po galais, žinant tą kalę, ji tikrai padarys bet ką tik tam, kad aš atrodyčiau bloga. Tik man įdomu ką šį kartą ji jiems sumelavo...

Aš nuėjau prie savo stalo, bet čia nebuvo kėdės. Nejaugi jie tikrai paėmė mano kėdę... Kaip vaikiška! Vaikai taip elgiasi pradinėse klasėse.

"Kur mano kėdė?"

Aš paklausiau.

Jie pažiūrėjo į mane ir pradėjo juoktis.

"Uhh, kaip liūdna, atrodo tu turėsi dirbti be kėdės, štai kas nutinka tokiems žmonėms kaip tu"

Ir vėl visas ofisas juokiasi.

"Tu tik nesijaudink, aš susirasiu kitą kėdę"

Aš tik nusijuokiau ir nuėjau šalin.

"Hah, nėra čia tau vietos, tau derėtų jau išeiti iš šio darbo, tu taip nemanai?"

Dar kažkas pasakė. Aš pažiūrėjau į jį ir nusijuokiau.
"Galbūt tu nustok kalbėti, mums nereikia tokių nenaudingų žmonių šiam pasaulyje kaip tu"

Po velnių, negaliu daugiau ištverti. Aš nebe ta mergina kuri klausysis viso šio mėšlo ir nieko nesakys atgal. Mama mane išmokė, kad visada reikia gintis, nesvarbu kokioje situacijoje tu esi.

"Aliah! Greit ateik pas mane!"

Šūdas ir vėl mano bosas. Kodėl jis visada ateina netinkamu momentu! Jis atleis mane... Šūdas man nederėjo prasižioti.