Keleta valandų važiavimo vienoje mašinoje su nesugebančiu užsičiaupti Niall ir įtartinai atrodančiu Harry gali net ir mane išvesti iš proto.
O ką jau kalbėti apie blondino nemokšišką dainavimą?
Jau geriau būčiau sėdusi į mašiną kartu su Zayn, Liam ir Louis. Jie šiek tiek turi sveiko protelio savo smegeninėse.
Vos mašinai sustojus mašinų stovėjimo aiktštelėje, nedelsdama išlipau iš mašinos.
Mano plaučius iš karto pasiekė tyras gamtos kvapas.
Žinote, kas sakoma apie gamta yra grynų gryniausia tiesa.
Visa žaluma, vėjo linguojami medžiai, melodingas paukščių čiulbėjimas tikrai nuramina. Atrodo, kad visa įtampa ir rūpesčiai akimirksniu nukrito man nuo pečių.
Ir žinoma, tas galvos skausmas, asiradęs dėka Niall.
Kitai mašinai sustojus prie mūsų, iš jos išlipo kiti likę vaikinai.
- Na, pasiimam savo daiktus ir į kelią. - Liam atidarė raudono automobilio bagažinę ir pradėjo iš jos išiminėti diktus.
- O tai stoviklausime ne čia? - sutrikusi pažvelgiau į vaikinus.
- Dar laukia ilgas kelias, mieloji. - krūptelėjau ant savo peties pajutusi vyrišką ranką ir taip puikiai pažįstamas balsas nuskambėjo šalia mano ausies. - Kopsime į kalną.
- Kokį dar kalną? - susiraukusi numečiau nuo savo pečių Harry ranką. - Apie jį man nieks nieko nesakė.
- Į šį kalną. - Zayn parodė ranka į kairę ir aš atsisukusi į tą pusę, dar labiau susiraukiau.
- Tu tikriausiai juokauji?! - vos už kelių dešimčių metrų takelis nuo stovėjimo aikštelės vedė į itin statų kalną. Jis neturėjo nei laiptelių, nei tūrėklų pasilaikymui. Aplink stūksojo tik žaliuojančiai medžiai, krūmai ir žolė.
- Nesakėm tik todėl, nes būtum nevažiavus. - nusijuokė Louis puikiai mane pažinodamas.
Jis žino, kad nekenčiu aukščio, o ypač kopimo į kalnus.
- Aš tikrai ten nelipsiu.
- Na, tada lik viena. - Harry žalios akys suspindo pašaipa. - Tik neišsigąsk vilkų ir meškų.
Šviežia mėsa jiems tikrai praskaidrins vakarą.
- Šunsnukis. - sušnypčiau ir, kad ir kaip nenorėjau, bet nuėjau pasiimti iš bagažinės savo daiktų.
Manęs visiškai neviliojo mintis būti suėstai laukinių žvėrių.
Po keletos minučių susiruošėme ir patraukėme takeliu kalno link. Dar niekada gyvenime taip nesidžiaugiau pasiėmusi žygio batus, kurie yra tikrai patogūs it nepritrins man skausmingų pūslių. Bet šortai ir paprasta palaidinė kopimui į kalną tikrai netiko. Buvau tikra, kad mano atidengtos kūno dalys liks subraižytos krūmų šakų.
Nebuvau iš tų merginų, kurioms nepatinka gamta ir bijo išsitepti. Neklykiu nutūpus ant manęs uodui ar šiaip kokiam vabaliukui.
Iškylavimas yra gana geras dalykas, bet tik ne tada, kai reikia lipti taip aukštai. Ir brautis pro tokius burzgynus.
- Mel. - iš apmąstymų mane atitraukė kiek susirūpinęs Louis balsas. Keletą kartų sumirksėjusi pastebėjau, kad aš kiek atsilikau nuo kitų ir ėjau gale, o geriausias draugas prisigretino prie manęs. - Atleisk, kad nepasakiau apie kalną. Vaikinai privertė mane apie jį nutylėti.
Aš žinau, kad tau nepatinka aukštai išsidėsčiusios vietos, o ypač kalnai. Juk žinai, kad specialiai nebūčiau taip pasielgęs.
- Aš nepykstu. - atsidusau. - Viskas gerai. Kas įvyko, tas. Laiko atgal juk neatsuksi.
- O aš jau maniau... -Louis jau žiojosi kalbėti, bet aš delnu gana stipriai trenkiau jam per pakaušį.
- Pats žinai už ką. - nusijuokiau ir pažvelgiau į kalną priešais mus. - Nagi eime, nes dar pasiklysime jei nepasivysime vaikinų.