Ievos pozicija:
Nuėjom į Martyno kabinetą, aš atsisėdau į brolio vietą, o jis atsistojo man už nugaros. Rafaelis atsisėdo priešais mane, mačiau, kaip jis dreba.
- Rafaeli, kas tave siuntė?- ramiai paklausiau vaikino.
- Panele Sweet, aš tikrai nežinau, bet tas žmogus man grąsino,- jis sunkiai nurijo seilę, tai tardamas.
- Dėl ko grąsino?- susidomėjusi paklausiau.
- Tas žmogus, kuris man liepė sugadinti, jūsų motociklą, buvo pagrobęs mano sesutę. Ir tas žmogus sakė ją nužudys, jei aš to nepadarysiu.
- Gal gali duoti to žmogaus numeri?- ramiai paklausiau Rafaelio.
- Žinoma panele Sweet.
Kai jis davė numerį dar paklausiau:
- Ar tavo seseriai viskas gerai?
- Taip dabar ji pas tėvus. Ačiū, kad suprantate mano bėdą.
- Nėra už ką, jau gali eiti,- tai išgirdęs jis išskubėjo, manydamas, kad galiu persigalvoti.
- Ką darysi?- tyliai paklausė Martynas atsisėdęs priešais mane.
- Dar nežinau, bet turiu sužinoti, kas tas žmogus.
- O jeigu nukentėsi?- sunerimęs paklausė brolis.
- Kad ir ką darysiu, tai darysiu šalia tavęs.
Tai išgirdęs nusišypsojo ir kaip tik į kambarį įlėkė Mantas.
- Ką sužinojot?- greitai paklausė vaikinas.
- Rafaelis tai padarė tik dėl savo sesers..- bandžiau tai jam pasakyti, bet jis pradėjo rėkti.
- Tu jį paprastai paleidai? Juk jis sudaužė tavo mylimą motociklą dėl kurio taip verkei.
- Nutilk,- neištvėrusi paliepiau jam.
Mantas pažvelgė į mane sutrikęs ir paklausė:
- Tu man liepei nutilti?
- Taip, nes šiame kabinete aš esu viršesnė nei tu. O dabar klausyk, Rafaelis smarkiai rizikavo vien prisiliesdamas prie mano motociklo, bet jis tai darė dėl savo sesers dėl to jį gerbiu.
- Manau, kad turėtum paklausti jo sesers, kas iš tikro nutiko,- jau šiek tiek aprimęs tarė šviesiaplaukis.
- Mantas teisus, mes turime apklausti jo seserį,- įsiterpė ir Martynas.
- Gerai, bet tai padarysime rytoj, nes dabar jau vėlu. Reikia važiuoti namo,- atsistojusi tariau.
- Nakvosi pas mane,- tarė Mantas ir dar pridūrė,- taip saugiau.
- Gerai, o rytoj anksti atvažiuokite į bazę,- ramiai tarė brolis.
- Iki rytojaus,- apsikabinusi brolį atsisveikinau.
Įsėdę į mašiną pradėjome važiuoti link Manto buto. Visą kelią abu tylėjome.
Kai įėjome į butą šviesiaplaukis persimetė mane per petį ir pradėjo nešti. Sutrikusi pradėjau spurdėtis ir vis klausiau:
- Mantai, ką sugalvojai?- o jis vis neatsakė.
Kai įnešė mane į miegamąjį, Mantas pastatė mane ant grindų ir greitai nurengė mane iki apatinių. Aš sutrikusi jam nesipriešinau, bet kai jis paguldė mane sau ant kelių, pradėjau spurdėti.
- Gausi daugiau smūgių jei spurdėsi,- ramiai tarė jis.
- Bet už ką?- jau apsiraminusi paklausiau.
- Už tai, kad pamanei esanti už mane viršesnė,- ir pajutau švelnų pliaukštelėjimą per užpakalį.
Po jo sekė dar devyni, bet kažkodėl jie suteikė malonumą, gal dėl to, kad jie buvo nestiprųs. Kai baigė mane bausti, Mantas pasisodino mane ant kelių ir aš įsisiurbiau jam į lūpas. Šviesiaplaukis iš karto suprato, mano norus, tad paguldęs mane ant lovos, pats greitai nusirengė. Ir staigiai užlipo ant manęs jau būdamas visiškai nuogas.
- Žinai, ko labiausiai norėčiau?- tyliai paklausė jis.
- Ne nežinau,- vos ištariau, kai jis švelniai glamonėjo mano kaklą.
- Noriu į tave įeiti be apsaugos,- bet vistiek pasilenkęs jis iš stalčiaus išsitraukė apsaugą,- kada nors taip ir padarysiu.
Dėdamasis apsaugą tarė jis. O aš tuo tarpu nusiėmiau liemenėlę. Tai pamatęs jis plačiai nusišypsojo ir lėtai atsikratė mano apatiniais.
Po to kai baigėme, aš apsikabinau savo mylimąjį ir užmigau.