Mafijozo Sesuo

Septinta dalis

Manto pozicija:

Stengiausi kuo greičiau išvažiuoti, kad tik nesutikčiau jos mamos. Aš net nepajutau, kai man pasistojo. Ir dabar tikriausiai ji manęs dar labiau bijos. Bet ji man vis neišeina iš galvos. Aš vis nesugebėjau atitraukti savo žvilgsnio nuo jos. Bet ji turi vaikiną, kuris kažkodėl man primena kitos gaujos vadeivą. Bet gal tai ne jis, gi būna daug panašių žmonių. Kad ir kaip keista, bet man pradėjo skambėti telefonas, vos pasiekus butą. Jau maniau, kad skambina Ieva, bet tai buvo jos brolis:
- Klausau,- stengiausi, kad mano balsas skambėtų tarsi mieguistas.
- Atleisk jei pažadinau, bet kitos išeities neturėjau.
- Šarūnė išvarė iš namų?
- Panašiai, bet dar turiu susitikimą ir noriu, kad tu taip pat jame dalyvautum.
- Gerai, kur atvažiuoti?
- Į bazę.
- Tuoj būsiu,- ir baigiau pokalbį.
Man nepatinka, kai Šarūnė jį išvaro, nes kitą dieną laukia sunkios pagyrios. Bet galbūt šią naktį man pavyks išsisukti nuo gėrimo, nes nenoriu pamiršti vakaro su Ieva. Privažiavau bazę, nes ji nebuvo labai toli nuo mano buto. Lauke jau stovėjo kelios mašinos, o tai reiškė, kad vėluoju. Bet įžengiau į Martyno kabinetą, jame jau sėdėjo Martynas, bei kitos gaujo vadas, bei jo du apsauginiai. Martynas mane pamatęs atsistojo ir tarė:
- Mantai prisimini, tai Mandas gaujos vadas Klaudijus.
- Taip pamenu,- ir paspaudžiau Klaudijui ranką.
O jis tikrai panašus į Ievos vaikiną.
- Martynai tu kuo puikiausiai žinai, kad jau naktis ir visi esame pavargę, tad greičiau prie reikalo,- tarė kitos gaujos vadas.
- Žinoma, tai kur mes baigėm?
- Baigėm ties tuo, kad tu žadėjai pasakyti savo paveldėtoją,- nejaugi Martynas savo paties priešam žada pasakyti paveldėtoją.
- Kadangi mano mažylė dar negali, tad po...- ir aš jį nutraukiau.
- Martynai ar tu tikrai tai nori pasakyti jam?- ir parodžiau į Klaudijų.
- Nusiramink Mantai, gali būti, kad ji net nepaveldės visos šitos nesamonės.
- Martynai, kaip suprantu tai bus mergina. Galbūt mūsų gaujos galėtų, net susijungti.
- Bet bose, o kaip panelė, kurią saugome?- įsiterpė vienas iš jo apsauginių.
- Man svarbiau mafija, o ne mokyklos meilė.
- Gaila, bet mano sesuo jau turi vaikiną,- tarė Martynas.
- Ar tu turi seserį?- paklausė Klaudijus.
- Taip ir ji yra paveldėtoja, kol mano mažylė taps pilnamete.
- Aišku, o ar tavo sesuo graži?
- Labai,- netyčia leptelėjau.
- Mantas, taip? Tai gal tu ir esi jos vaikinas?- paklausė vaikinas sėdėjęs priešais.
- Ne jis jos apsauginis,- už mane atsakė Martynas.
- Na gerai jau keliausiu,- su šypsena veide tarė Klaudijus.
Ir jis išėjo iš kabineto su savo apsauginiais. Pažvelgiau į Martyną, jis tik papurtė galvą ir tarė:
- Mantai suprask, aš tai turėjau padaryti. Jis man atskleidė savo paveldėtoją, o aš jam savąjį.
- O jei jis nužudys Ievą? Jis gali ją laisvai pribaigti. Ar tu nori, kad tavo sesuo mirtų?- jau piktai paklausiau.
- Liaukis. Jis jos nežudys, nes pasirašėm taikos sutartį, pagal kurią pasižadėjom neliesti paveldėtojų.
- Gerai, važiuoju namo,- tai išgirdęs ištariau.
- Gal galėčiau pernakvoti pas tave?- nedrąsiai paklausė Martynas.
- Žinoma, bet negersim ir iš pačio ryto atsiprašysi Šarūnės.
- Sutarta, nors norėčiau prisigerti.
- Tada reiškias tu turi problemų su gėrimu,- net pats nepastebėjau, kaip atkartojau Ievos žodžius.
- O ji tau daro įtaką, nes pasakei būtent tai ką ji būtų pasakiusi.
- Koks skirtumas, eime,- stengiausi atrodyti kuo ramesnis, kad jis ko nors neprisigalvotų.
Martynas visą kelią iki mano buto šypsojosi, nes suprato ką jai jaučiu. Bet aš pats neigiau visus jausmus jai. Kai įėjome į butą jis tarė:
- Tu turėtum jai pasakyti, ką jauti.
- Apie ką tu čia kalbi?- apsimečiau nesupratęs, bet jis mane kiaurai permatė.
- Neapsimesk kvailiu, tu esi įsimylėjęs mano seserį.
- Eik po velnių Martynai.
Tai pasakęs nuėjau į savo kambarį ir kritau į lovą.