Mafijozo Sesuo

Dvidešimt septinta dalis

Ievos pozicija:

Vakar sulaukiau dar daug Manto skambučių, bet net nesiruošiau atsiliepti. Tegu būna su savo šliundra. Vienas geras dalykas, kad šiandien penktadienis ir nors šiandien galėsiu pailsėti, nes rytoj teks su Martynu važiuoti į kažkokį renginį.
Net nesistebėjau, kad prie mano kiemo stovi juodas audi, o atsirėmęs į ją stovi Klaudijus. Vakar smarkiai prisidirbau, pasakydama Mantui, kad mes su Mandos vėl kartu. Kaip nors iškęsiu visa tai. Klaudijus pamatęs, kad ateinu, nusišypsojo ir taip pat pradėjo eiti link manęs. Jis stipriai mane apkabino ir pabučiavo kaktą, bei tarė:
- Gražiai atrodai.
- Mhm,- nenorėjau veltis su juom į diskusijas, apie tai kaip atrodau.
- Tai ką šį vakarą, veiksim?- paklausė jis kai įsėdom į jo mašiną.
- Aš tai žiūrėsiu, kokį filmą, o ką tu veiksi nežinau.
- Ieva, tu turėtum vaidinti šiek tiek tikroviškiau.
- Klaudijau, dabar dar ne metas. Ir kodėl pats atvažiavai manęs pasiimti?
- Saugumo sumetimais.
- Mandos, kas vyksta?- gan ramiai paklausiau.
- Kažkas tavęs ieško, tad mes su Martynu tave saugome,- niūriai tarė jis, kai pasiekėme mokyklą.
- O jūs nežinote, kas manęs ieško? Ir iš kur jūs žinot, kad manęs ieško?- pasimetusi paklausiau.
- Nusiramink, mes viską sutvarkysime,- ir susikibę už rankų nuėjome į mokyklą,- kokia tau pamoka?
- Matematika, o ką?
- Nieko tiesiog paklausiau, na gerai eik o aš dar turiu šį tą sutvarkyti.
Tai taręs suglaudė mūsų lūpas trumpam bučiniui. Kai pasiekiau trečią aukštą mane pasitiko Sofi, ji visa spinduliavo laime.
- Ieva tu net neįsivaizduoji,- svajingai tarė ji.
- Pasakok,- paraginau ją.
- Vakar Audrius man pasiūlė su juom važiuoti prie jūros. Aš sakiau, kad pagalvosiu ir jei važiuosiu...- staiga ji nutilo.
Sofi žiūrėjo į kažką man už nugaros. Aš atsisukau ir dirbtinai nusišypsojau Ronetai.
- Sveika,- pasisveikinai, su ja.
- Labas, Ieva. Žinai girdėjau gandų, kad tu vėl su Klaudijum. Ar tai tiesa?- aš jos nekenčiau vien dėl to, kad kišasi į svetimą gyvenimą.
- Taip mes ir vėl kartu, o tu nesusitaikei su Martynu,- pataikiau tiesiai į dešimtuką, nes ji supykusi nuėjo.
Prieš kelias savaites jis ją paliko, tad dabar įgėliau, nes kišasi ne ten kur reikia.
- Tai judu susitaikėt?- paklausė Sofi.
- Iš dalies,- atsidususi tariau.
- Na ir gerai, nes judu labai gražiai kartu atrodot,- svajingai, ji tarė.
- Mhm, o dabar tęsk,- paraginau ją.
- Ak taip aš jo paprašiau, kad leistų ir tau važiuot.
- O kam aš jums reikalinga?
- Kad saugotum mane.
- Na gerai sekmadienį galėsim važiuoti. Bet tu lieki man skolinga.
- Kaip ir visada,- abi nusijuokėm ir nuskambėjo skambutis į pamoką.
Kai pasibaigė pamokos, nusprendžiau eiti pėščiomis namo, nes tingėjau laukti, kol kas nors teiksis parvežti mane namo. Kaip ir visada ėjau namo su ausinėm, bei klausiausi savo mėgstamiausių dainų. Bet kai buvau jau pusiaukėlėje, netoli sustojo sidabrinis volvo. Nekreipdama dėmesio ėjau toliau, bet iš mašinos išlipo, vienas žmogus su kuriuom turėjau problemų prieš metus.
- Pagaliau suradau tave,- šlykščiai nusišypsojęs tarė jis man.
- Juk sakiau, kad vampyrai su zombiais nebendrauja,- rimtu balsu pasakiau jam, nors viduje plyšau juoku.
- Žaidi su ugnimi,- apsilaižęs lūpas tarė jis.
- O ne aš žaidžiu su ugnimi,- suvaidinau, kad išsigandau.
- Dabar pat tave patvarkyčiau šuniuko poza,- ir pradėjo eiti link manęs.
- Zombi, geriau dink iš šio miesto, nes jis priklauso man. Ir dar žiūrėk, kas nors ims ir nušaus tave.
- Tu maldausi, kad tave paleisčiau.
Tai šiek tiek kraupiai nuskambėjo, bet aš negaliu jam parodyti, kad bijau. Ir kodėl nepalaukiau, kol mane parvež namo.
- Išsigandai, kad jau tyli.
- Ne, o ko aš čia turiu bijoti, tik mąstau, kam skambinti. Ar broliui, ar savo vaikinui.
- Kad ir kam skambintum, jie tavęs išgelbėti nebespėtų.
Tai taręs jis, pridėjo man prie veido nosinę, kuri buvo suvilgyta chloroformu. Staigiai netekau sąmonės.