Mafijozo Sesuo

Trisdešimt septinta dalis

Ievos pozicija:

Jau atėjo savaitgalis ir likau viena namuose, nes mama išvažiavo kelioms dienoms pas gimines, o Lukas per tas dienas bus pas draugą. Tas dienas nėjau į mokyklą ir praleidau namuose. Su Mantu nebendravau nuo pat tos dienos, kai supyko ant manęs. Keletą kartų klausiau Martyno, ar jis nieko nežino, bet jis atsakė tik tiek, kad Mantas pas savo tėvus.
Sėdėjau vien su apatiniais, vonioje ir stengiausi sugalvoti, ką veikti. Pirmiausia reikėtų apsirengti, nes darosi šaltoka. Užsimoviau treningines kelnes, bei juodą megztinį, o po juom juodą trumparankovę maikutę. Kai išėjau iš vonios, kažkas paskambino į duris. Kadangi nesiruošiau niekur eiti iš namų, tad išsiunčiau visus sargybinius namo. Nuėjau atidaryti durų ir ten stovėjo Mantas. Pamatęs, kad atidariau jis nusišypsojo ir ištiesė raudonų rožių puokštę. Tai privertė mane sutrikti, bet jis tarė:
- Nejaugi nepatinka?
- Už ką?- nesupratusi paklausiau.
- Už tai, kad vos tau netrenkiau,- liūdnai šyptelėjęs tarė,- nagi paimk.
Visdar sutrikusi paėmiau rožes, nedrąsiai tariau:
- Ačiū, užeik jei nori.
- Žinoma,- ir nusekė man iš paskos.
Pamerkusi rožes virtuvėje, užkaičiau vandens, kol jis virė mes tik žvelgėm vienas į kitą. Kai vanduo išvirė, aš paklausiau Mantą:
- Arbatos ar kavos?
- Kavos, aišku jei nesunku,- mandagiai tarė šviesiaplaukis.
Pataisiusi kavos, padėjau puodelį priešais Mantą. Jis padėkojo ir aš linktelėjau, bei padėjau ant stalo pyrago, bei sausainių. Neiškentusi paklausiau:
- Mantai kodėl tu čia atvažiavai?
- Sužinojau, kad tu būsi šį savaitgalį viena, tad sumąsčiau, kad palaikysiu tau kompaniją. Ar tu nieko prieš?
- Žinoma tai keista, juk tu pyksti ant manęs už tai kad melavau,- nuleidusi galvą tariau.
- Pykau, bet supratau, kad tu neturėjai kitos išeities. Saulute aš neturėjau teisės ant tavęs pykti, nes pats buvau kaltas dėl tavo melo.
Mantas atsistojo ir pradėjo eiti link manęs, kai priėjo atsiklaupė ant kelių priešais mane ir padėjo savo galvą man ant kelių.
- Ieva aš be tavęs nebegaliu, tik tu man suteiki tą gyvenimo džiaugsmą.
- Mantai,- susigraudinusi pakėliau jo galvą ir apkabinau jį per kaklą.
O jis mane apsikabino per liemenį ir šiek kilstelėjęs, užsikėlė mane sau ant liemens. Stipriau kojomis apsikabinau jį per liemenį, tai privertė šviesiaplaukį nusišypsoti. Staiga jis suglaudė mūsų lūpas ilgam bučiniui. Mantas atsitraukė tik tada, kai pradėjo nešti mane link mano kambario. Kai supratau, ką jis žada daryti, pasakiau jam:
- Mes negalime šito daryti, mano namuose.
- Kodėl?- gan ramiai paklausė vaikinas.
- Nes jei mano mama sužinos ji tave nužudys,- kai tai tariau jis paguldė mane ant lovos, užguldamas mane.
- Bet jos čia nėra ir dar nebus iki rytojaus vakaro,- ir pradėjo švelniai glamonėti mano kaklą.
- O jeigu ji grįš anksčiau,- dūsaudama, tariau.
- Negrįš,- lėtai nurenginėdamas tarė Mantas.
- Kodėl tu taip manai?- šiek tiek atstūmusi paklausiau jį.
- Tiesiog žinau ir tiek,- gan ramiai tarė šviesiaplaukis, bei atsisėdo man ant liemens.
- Tu susitarei su ja,- viską pagaliau supratusi tariau.
- Pagaliau supratai,- ir pasilenkęs pabučiavo mano lūpas,- o dabar galim tai padaryti.
- Kvailys tu esi,- ramiai tariau jam.
Mantą tai paveikė ir jis greitai atsikratė mano megztinio, bei maikutės.
- Bereikalo taip sakai,- tai taręs jis šiek tiek kilstelėjo mano nugarą ir atsegė liemenėlę.
- Ką sugalvojai?- tyliai paklausiau, kai jis suėmė mane už krutinės.
- Nieko ypatingo, tik noriu, kad šiek tiek atsipalaiduotum,- bei lėtai baigė mane nurenginėti.
Dabar gulėjau visiškai nuoga, o jis nusišypsojęs taip pat pradėjo nusirengti. Kai jis nusirengė pastebėjau, kad jo draugužis jau laukia, bet taip pat pastebėjau vieną jau užsitraukusią žaisdą, o kitą visdar gyjančią. Ir dėl abiejų buvau kalta.
- Nesijaudink, dėl tų žaisdų,- pastebėjęs, kad žiūriu į jo petį tarė jis.
- Tai aš dėl jų kalta,- nusiminusi tariau.
- Atsiskaitysim, jau greitai,- ir pakilnojo savo antakius.
Tai privertė mane nusijuokti, Mantas taip pat nusišypsojo ir užgulęs mane, lėtai įėjo į mane.