Mafijozo Sesuo

Penkta dalis

Manto pazicija:

Aš vis negaliu pamiršti, kaip ji verkė, o verkė apie valandą. Ji nors manęs ir nemėgsta, bet verkė apsikabinusi mane. Aš norėjau trenkti Martynui už tai, kad jis ją pravirkdė, bet aš negaliu, nes jis mafijos bosas. Staiga pajutau, kaip ji nurimo. Ji užmigo, tad paėmęs ją ant rankų parnešiau namo. Jos mama man parodė kambarį, kuriame ji miega. Paguldęs iššėjau iš jo, bet man kelią pastojo Martynas. Aš su juom išėjau į lauką. Kai kartu užsitraukėme dūmą, jis tarė:
- Ačiū, kad ją parnešei.
- Jei tu jai nebūtum trenkęs, man to nebūtų reikėję daryti,- piktai į jį pažvelgiau.
- Mantai aš žinau, kad blogai padariau, bet aš kitaip negalėjau, ji visai pasiuto.
- Nes tu jai neleidi gyventi,- iš kažkur atsiradusi tarė Šarūnė,- Ieva tau niekada nepaklus, nes ji to nenori.
- Bet reikia, kad ji paklustų,- jau susiėmęs už galvos tarė Martynas.
- Žinau ką reikia daryti,- ryžtingai tariau, nes sugalvojau, kaip ją priversti.
- Daryk ką tik nori, bet sugrąžink mano seserį.
- Ne bet ką,- įsiterpė Šarūnė,- jei tik tu ją pamėginsi prievartaut aš tave pati užmušiu.
- Aš to net neketinu daryti, nes ji man per jauna. Kiek jai keturiolika ar penkiolika?
- Jai septyniolika kvailį, ji tik dviejais metais už tave jaunesnė,- Martynas neskaudžiai trenkė man į galvą.
- Žinai tai nesvarbu, nes ji manęs nedomina, o dabar jau važiuosiu.
- Gerai iki rytojaus,- atsisveikino Martynas.
Aš įsėdau į savo mašiną ir visdar negalėjau patikėti, kad ji tik dviejais metais jaunesnė už mane. Bet ne ji ne man, nors tą patį sakiau ir apie Kamilą, o su ja keletą mėnesių, net išbuvau. Man reikia liautis apie ją mąstyti, bet niekaip iš galvos neišeina vakarykštis mano poelgis. Aš tikrai ją išgasdinau. Dabar bus sunku atgauti jos pasitikėjimą, nors teisingiau gauti jos pasitikėjimą.
Visą kelią iki savo buto mąsčiau tik apie ją. Ir kaip tik man sustojus gavau žinutę nuo nežinomo numerio ir joje buvo rašoma:
,, Šokalado ir ledų, depresijai numalšinti"
Nieko nesupratau tad greitai atrašiau:
,, Kas čia rašo?"
Greitai sulaukiau ir atsakymo, kuris mane nudžiugino:
,, Mergina, kuriai brolis yra miręs. Arba kitaip Ieva Sweet"
,, Iš kur gavai mano numerį?"
Atsakymo nesulaukiau, bet kai jau lipau iš mašinos man pradėjo skambinti ji, aš greitai atsiliepiau:
- Klausau.
- Būk geras nupirk man ledų ir šokolado.
- Ir kas man už tai?- kaip man patinką erzinti ją.
- Duosiu bučkį į žandą.
- Ką nors geriau sugalvok saulute, nes tokių bučinių galiu gauti nuo bet ko.
- Kai atveši sugalvosiu. Laukiu.
Ir padėjo ragelį. Pats sau nusišypsojau ir įsėdau atgal į mašiną. O ši mergiotė mane sugebėjo priversti paklusti, nors ir žinau, kad nieko nuo jos negausiu, bet noriu išvysti besišypsančią. Kaip ir vakar nesugebėjau per visą šventę atitraukti nuo jos akių, nes ji spindėjo, kaip gražiausias deimantas.
Nupirkęs visko, ko ji prašė ir ne tik. Nuvažiavau iki jos namų ir išsitraukęs telefoną parašiau:
,, Viskas, ko prašei nupirkta"
Ilgai atsakymo nereikėjo laukti:
,, Tuoj ateisiu"
Išlipau iš mašinos ir pradėjau laukti, kai pamačiau Ievą ateinančią link manęs. Ji nors ir buvo susivėlusi, bet atrodė labai mielai. Pagaliau priėjusi tarė:
- Ačiū, kad atvežei, o dabar gali važiuoti,- ji ištiesė ranką norėdama gauti tai ko paprašė.
Bet aš suėmiau jos ranką ir prisitraukiau prie savęs, bei atrėmiau į mašiną.
- O kur atlygis saulute?
Tada įvyko ko labiausiai nesitikėjau, ji man nusišypsojo ir suėmusi mane už smakro prisitraukė arčiau savojo. Aš net pats nesuvokiau, ką darau, bet pradėjau siekti jos lūpų. Kai suglaudžiau mūsų lūpas ir ją pradėjau bučiuoti, ji atsakė man tuo pačiu. Kaip buvo gera justi jos lūpas, bet ji mane atstūmė ir tarė:
- Viskas atsilyginau, o dabar šokoladas ir ledai.
Aš jai nusišypsojau ir padaviau maišelį su prekėmis.
- Ačiū.
- Kitą kartą jei ko sumanysi tai kainuos daugiau.
- Supratau daugiau nieko nebeprašyti.
Ir ji nuėjo namo, bet mačiau kaip ji šypsosi. Įsėdau į mašiną ir nuvažiavau namo.