Mafijozo Sesuo

Devyniolikta dalis

Ievos pozicija:

Pagaliau grįžau į Manto butą jau buvo sutemę, nes iškarto kai mane paleido nuvažiavom į kapines. Tas kelias dienas, kai buvau ligoninėje nieko nenutiko, tik palaidojo mano tėvą. Kapinėse prabuvome kelias valandas, Mantas nieko dėl to nesakė, nes žinojo, kad aš turiu galutinai atsisveikinti su tėčiu.
Kadangi buvo vėlu nuėjau nusimaudyti iš spintos pasiėmusi Manto baltus marškinėlius. Kai nusimaudžiau ir jau buvau su apatiniais į vonią įlėkė Mantas. Pamatęs mano rankose savo marškinėlius, jo akys sužaibavo ir jis tarė:
- Kodėl tavo rankose mano marškinėliai?- jo balsas buvo švelnus.
- Jie pirmi pasitaikė po ranka.
- O kur tavo drabužiai?
- Jei pamiršai, mano visi drabužiai yra skalbimo mašinoje.
- Tada vaikčiok vien po apatinių.
- Norėtum,- ir parodžiau jam liežuvį.
Jis prisiartino prie manęs ir paėmęs iš rankų marškinėlius numetė juos ant grindų. O mane užkėlė ant skalbimo mašinos. Mano kvėpavimas padažnėjo, o jį tai tik privertė nusišypsoti. Staiga prisiartinęs priglaudė savo lūpas man prie kaklo. Tai privertė mane atsidusti iš malonumo, kurį sukėlė Manto bučiniai. Lėtai atsitraukęs pažvelgė į mano akis ir paklausė:
- Ko čia dūsauji saulute?- jo veidą puošė plati šypsena.
- Nereikia manęs versti, arba liesti kai esu pusnuogė.
- Kai paskutinį kartą tave mačiau tokią, tu pati kabinaisi man ant kaklo ir ne tik,- tada švelniai perbraukė per mano nugarą, priversdamas mane išriesti nugarą.
Bet visa tai nutraukė skambutis į duris. Mantas suurzgė ir išėjo iš vonios. O aš tuo tarpu užsidėjau jo baltus marškinėlius, kuriuos jis buvo numetęs ant grindų. Nors marškinėliai vos dengė mano užpakalį, vistiek išėjau pažiūrėti, kas čia atėjo. Kai išėjau pasižiūrėti, pro duris buvo įsiveržęs žydraakis rudaplaukis. Jis išsižiojęs nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. Tada apsilaižęs lūpas tarė:
- Mantai, o ji daili.
- Aš ir pats žinau, tad man nereikia, kad dar tu tai pasakytum. Ieva būk gera apsirenk ką nors ilgesnio.
- Net nedrįsk, slėpti tokio grožio,- tarė rudaplaukis.
Tai privertė mane nusišypsoti, jie dar truputi pasibarė dėl mano aprangos. Tai vertė vartyti akis, kai jiedu susisėdo ant sofos aš atsisėdau Mantui ant kelių, kas privertė jį nusišypsoti.
- O tau pasisekė Mantai, kad susiradai tokią gražuolę,- tarė rudaplaukis.
- Pavydėk Audriau, nes ji mano,- tarė Mantas stipriau prispausdamas mane arčiau savęs.
- Nespausk tu jos tiek, dar uždusinsi,- su šypsena tarė Audrius.
Dar apie valandą pabuvęs Audrius išvažiavo pasakęs, kad ir taip mus sutrukdė. Kai Mantas pagaliau uždarė duris atsisuko į mane su pakeltu antakiu. Bei priėjęs suėmė už marškinėlių apačios ir juos nuvilko nuo manęs. Nusišypsojęs, kad taip lengvai pasidaviau, prispaudė mane prie sienos.
- Žinai, ką dabar darysime?- paklausė jis visai prie pat mano lūpų.
- Eisim miegoti, nes jau labai vėlu,- kaip tik ruošiausi ištrūkti iš tokio artumo, bet Mantas užsikėlė mane ant savo liemens ir kad būtų patogiau viena ranka prilaikė mane už užpakalio, o kita prilaikė mano nugarą.
- Pirma dar kai ką padarysime.
- Ne Mantai leisk eit miegot.
- Ir eisim, kai baigsim,- tai taręs pakštelėjo mano lūpas.
Ir nusinešė į savo kambarį. Švelniai paguldęs ant lovos, nusišypsojo ir pradėjo lėtai braukti per mano pilvą.
- Prašau liaukis,- atsidususi paprašiau jo.
- Negaliu saulute, per daug mane trauki. Ir aš negaliu nuo tavęs nutraukti savo žvilgsnio, ypač kai tu čia guli po manimi vien tik su apatiniais.
- Mantukai, aš labai pavargau, rytoj tai galėsime padaryti,- stengiausi kuo švelniau tarti tai.
- Gerai, bet nepamiršk tai padarysime rytoj ir nieks nesutrukdys mums.
Jis jau ruošėsi eiti, bet aš jį sustabdžiau ir atsidususi tariau:
- Pasilik šią naktį miegoti su manimi.
Jis linktelėjo ir taip pat nusirengė iki apatinių. Mantas atsigulė šalia ir aš atsigulusi jam ant krutinės užmigau.