Mafijozo Sesuo

Šešiasdešimt pirma dalis

Ievos pozicija:

Bijojau belstis į tas duris. Bet žinau, kad nieko gero nebus jei neisiu į vidų ir nesusigrąžinsiu brolio. Tad sukaupusi drąsą paskambinau durų skambučiu. Ilgai nelaukus durys atsidarė, o už jų stovėjo Martynas.
- Kas tau pasakė, kad aš čia esu?- paklausė brolis.
- Širdis pasakė, kad tu gyvas, o žmonės padėjo tave surast,- tai tarusi stipriai apsikabinau brolį ir pravirkau.
- Ieva, neverk, kitaip ir aš pradėsiu verkti,- šypsodamasis kalbėjo Martynas.
- Tu net neįsivaizduoji, kaip man buvo sunku. Aš palūžau, bandžiau pabėgti, norėjau mirti. Man nereikia to verslo, man reikia brolio.
- Gerai, vėl grįšiu ir duosiu tau ramybę. Tu ir vėl būsi protingoji mažoji sesutė,- tai taręs jis stipriai mane apkabino.
Taigi po mėnesio vėl viskas tapo paprasta. Dabar esu paprasta mergina, kuri stengiasi moksluose. Kas nutiko per mėnesį? Martynas grįžo, Mantas mane paliko, nes jam melavau, kad esu nėščia. Iš tikro aš jam nemelavau, bet dabar tai nebesvarbu, nes jis kažkur užsienyje. Taigi esu vieniša, bet antros pusės neieškau, nes dabar svarbiausia pasiruošti egzaminams. Beto sužinojau, kad Martynui dirba vienas iš mano mokytojų ir jis pasisiūlė man padėti mokytis, kad nereikėtų mokėti mano broliui skolos.
Taigi šiandien ta diena, kai pagaliau baigiau mokyklą.
- Ieva, ar pasiruošusi?- paklausė Sofi, kai sėdėjau savo kambaryje.
- Ar galiu nedalyvauti?- tyliai paklausiau.
- Nebūk kvaila,- piktai subarė draugė.
- Na gerai,- ir atsidususi išėjau iš savo kambario.
- Ieva, tu atrodai...- ir ją nutraukė į vidų įsiveržęs Norbė.
- Abi gražiai atrodot, bet jau laikas keliauti.
- Gerai, tamsta,- juokdamasi atsakiau.
Visi jau buvo susirinkę ir visai netyčia mano žvilgsnis užkliuvo už vaikino stovinčio šalia Martyno. Bet Sofija nusitempė mane į patį priekį, kur sėdėjo mūsų klasiokai.
Šventei pasibaigus visi ėjo sveikinti vienas kito. Pirmiausia iš visos mano šeimos mane pasveikino, Marija. Mažylė atnešė man raudoną rožę.
- Nepyk, kad ji sugadino puokštę,- priėjęs taip pat pasveikino Martynas.
Vėliau sekė kiti. Ir paskutinis mane pasveikino tas vaikinas šalia stovėjęs Martyno. Tai buvo Mantas, vaikinas buvo pasikeitęs, bet akys taip pat žvelgė į mane.
- Ieva, noriu pasveikinti, kad pagaliau išvyksti iš šio miesto,- ir įteikė didžiulę puokštę spalvotų rožių.
- Ačiū,- ir priėjusi pabučiavau jį į skruostą.
- Ieva, keliaujam,- pradėjo mane temtis Paulė su Sofi.
Dar spėjau atiduoti gėles broliui ir pasakyti, kad parvežtų jas namo.