Mafijozo Sesuo

Dvidešimt ketvirta dalis

Ievos pozicija:

Pagaliau pasibaigė pamokos ir kaip ir kiekvieną dieną atsisėdau ant suolelio, laukti Norberto.
Šiandien lygiai mėnuo, kaip nemačiau Manto. Aišku jis mane lankė tas dienas, kai grįžau namo, net ir nuvežė pas gydytoją. Bet paskui staigiai dingo ir mane saugoti pradėjo Norbė. Kai Martyno paklausiau, kur Mantas jis atsakė, kad Mantas yra svarbioje misijoje. Aišku maniau, kad jis greitai grįš, bet to nebuvo. Bet tai turėjo ir privalumų, nes susidraugavau su savo apsauginiais, kurie saugojo mūsų namus. Jie mane pamokė, kaip reikia apsiginti ir išmokė šaudyti. Tad tapau savo broliu, tik šiek tiek silpnesne versija.
Pralaukiau dešimt minučių ir prie manęs atsisėdo Klaudijus, aš jam nebekeršyjau, nes mes tapome kolegomis. Teisingiau aš kartais perduodavau informaciją jam arba Martynui. Bet šį kartą jis tiesiog pradėjo kalbėti:
- Ką čia veiki Ieva? Ar tavo apsauginis jau neturėjo tavęs parvežti?
- Turėjo, bet jis matyt turi pabaigti reikalus.
- Gal aš tave galiu parvežti?- su žaisminga šypsenėle paklausė jis.
- Ne ačiū.
- Ieva, pamiršk tai kaip mes išsiskyrėme. Nes taip mudu niekada negalėsime būti verslo partneriais,- girdėjau jo balse neviltį, nes jis žinojo jei aš nesutiksiu su juom dirbti Martynas taip pat nedirbs.
- Klaudijau, man nerūpi, kaip mes išsiskyrėme, tiesiog mane turi parvežti Norbertas.
- O jeigu būtume pora, ar galėčiau tave vežioti namo?- ir apkabino mane per pečius.
- Pats žinai, kad nebebūsime,- ir nukėliau sau nuo peties jo ranką.
- Žinau, bet būtų naudos abiem pusėm, jei mudu būtume kartu.
- Nemanau, kad būtų.
- Na gerai, tavo tiesa,- plačiai nusišypsojęs tarė jis,- tikiuosi neliūdėsi be manęs, nes turiu skubėti į susitikimą su Martynu.
- Iki,- šyptelėjusi atsisveikinau su Klaudijumi.
- Jei jis neatvažiuos skambink parvešiu.
- Jau bėgu skambint,- tai privertė jį plačiai nusišypsoti.
Kai jis išvažiavo dar palaukiai ir kai buvo praėję pusė valandos, kaip laukiu pradėjau skambinti Norbei.
- Sveika,- kai atsiliepė tarė jis.
- Kur tu po velnių esi, jau pusę valandos tavęs laukiu.
- Atleisk, visai pamiršau pasakyti, kad tau paskyrė naują sargybinį ir matyt jis nežino tavo pamokų laiko.
- Greitai paskambink jam, o ne aš išeinu pėščiomis namo.
- Tuoj paskambinsiu, o tu Ieva net nedrįsk eiti.
- Pasistengsiu.
Kai baigėm pokalbį aš pradėjau mąstyti, ką galėjo man paskirti. Tas žmogus turėtų būti patikimas, nes naujokas neištvertų su manimi. Staiga suvibravo mano telefonas pranešdamas apie atėjusią žinutę:
,, Bus už penkių minučių"
,, Jei ne aš jį pati pakasiu :)"
Per tą mėnesį tapau labai žiauria. Nors ne aš tik grąsinu, nieko negalėčiau nuskriausti.
Nepraėjo, net penkios minutės, kai prie mokyklos sustojo juoda mazda. Graži mašina, bet tokios nenorėčiau vairuoti. Iš mašinos išlipo šviesiai rudų plaukų vaikinas, jis šiek tiek buvo panašus į Mantą. Vaikinas priėjo prie manęs ir nusišypsojo. Aš pakėliau antakius ir paklausiau:
- Kas tu toks, kad drįsti artintis prie manęs?
- Nejaugi aš taip pasikeičiau per tą mėnesį?- jis netik atrodė, kaip Mantas, bet ir jo balsas buvo visai, kaip jo.
- Neerzink manęs, prisistatyk jei nenori mirti.
- Nebūk tokia pikta saulute, aš tik mėnesiui tave palikau.
- Žinai, ką? Eik po velnių.
Pakilau nuo suolelio ir pradėjau eiti link namų, bet tas vaikinas mane sustabdė apkabinęs per liemenį.
- Tu niekur neisi, o ypač po to kai mane pasiuntei. Aš tau sakiau, kad tave nubausiu jei mane siuntinėsi. O dabar pameni, kas aš?
Mantas pradėjo bučiuoti mano kaklą, bet aš jį atstūmiau ir pradėjau šaukti:
- Mantai, ką čia sugalvojai? Visą mėnesį mane palikai nežinioje, o dabar sau galvoji, kad iš karto pulsiu tau į glėbį. Na jau ne parvežk mane namo, kad galėčiau paprašyti Martyno, kad man vėl gražintų Norbe.
- O tu pasikeitei. Bet juk sakiau, kad tu esi mano.
- Ne tavo ir niekada tavo nebuvau.
Nuėjau link jo mašinos ir į ją įsėdau. Link mano namų važiavome tylėdami, nors jis vis pažvelgdavo į mane. Kai Mantas sustojo aš stengiausi, kuo greičiau išlipti, bet jis sučiupo už mano rankos.
- Saulute, nesuprantu kodėl tu pyksti.
- Ne tau ir suprasti.
Ištraukusi savo ranką iš jo gniaužtų įėjau į kiemą ten pasisveikinau su sargybiniais ir įėjau į namą. Pasidėjau kuprinę, pasidėjau mokyklinį švarką ir užsidėjau savo odinį švarkelį. Pasigriebusi savo motociklo raktelius, nubėgau į garažą, kuriame stovėjo mano motociklas, kurį nusipirkau per tą mėnesį, nes karts nuo karto reikėdavo į bazę. Sargybiniai paklausė, kur važiuoju, kai atsakiau jie palinkėjo saugaus kelio.
Po kelių minučių jau stovėjau prie bazės. Įėjusi į vidų susitikau Margo.
- Labas Margo,- šiltai pasisveikinau.
- Sveika, jei atvažiavai pas Martyną, turėsi palaukti, nes jis susitikime.
- Jis nesupyks, nes noriu pakalbėti apie savo saugumą.
Ir drąsiai žengiau į kabinetą, kuriame, kaip ir tikėjausi buvo Klaudijus ir mano brolis, bei keletas apsauginių.
- Aš noriu, kad Norbertą, vėl padarytum mano apsauginiu,- pradėjau iš karto nuo tikslo dėl kurio atvažiavau.
- Ieva, gal galėtum palaukti, nes mes dabar tariamės,- piktai tarė Martynas.
- Ne nelauksiu, kol Norbei vėl neįsakysi būti mano sargybiniu,- užsispyrusi tariau, kai staiga pro duris įsiveržė Mantas.
- Kas jai nupirko motociklą?- piktai paklausė jis, nors vis žvelgė į mane.
- Ne tavo reikalas,- piktai atrėžiau ir sulaukiau antausio iš Manto.
Girdėjau, kaip sujuda už manęs buvę Klaudijus ir Martynas. Bet greitai juos sustabdžiau rankos mostu ir priėjau visai šalia Manto ir pažvelgiau į jį savo žudikišku žvilgsniu.
- Jei dar kartą man trenksi, tu lavonas. Ir aš pati pasirūpinsiu tavo mirtimi. O dabar dink man iš akių.
- Tu manęs niekada nesužeistum, nes mane myli,- pašaipiai tarė jis.
Tai privertė mane nusijuokti ir priėjusi prie stalo pasiėmiau peilį laiškams atidaryti. Vėl grįžusi prie Manto dūriau peilį į kairį jo petį. Jo veidą iškreipė skausmas, bet jis liko stovėti savo vietoje.
- Jei mylėčiau tave, aš tavęs nežaločiau.
Žinojau, kad Martynas man grąžins Norbę, tad išėjau iš kabineto ir patraukiau prie savo motociklo, kad galėčiau važiuoti namo.