Mafijozo Sesuo

Penkiasdešimt septinta dalis

Manto pozicija:

- Aš tavęs nekenčiu,- po visko tarė Ieva.
- Žinau, mažyte, aš irgi tave myliu,- norėdamas paerzinti tariau.
- Kvailys,- piktai tarė mergina.
Nekreipiau dėmesio į jos pasakytus žodžius, nors turėčiau ją nubausti, bet tegu Ieva dar šiek tiek jauna, nepatyrusi, tai dar vaikas praktiškai. Bet dėl kažkokios priežasties ji išlipo iš lovos, susirinko savo drabužius ir paklausė:
- Ar čia kur nors yra vonia?
- Yra, o kam tau reikia?- gudraudamas paklausiau.
- Noriu nusiprausti prieš grįždama į bazę,- prisidengdama krutinę, tarė ji.
- Tai aš tada eisiu kartu.
Jau ruošiausi stotis, bet Ieva greitai tarė:
- Ne, tu neeisi, man reikia pabūti vienai. Ir tu kol ten būtumėm vėl bandytum manimi pasinaudoti.
- Nebandyčiau,- sąžiningai prisiekiau.
- Meluoji ir neraudonuoji, kai tau negėda Mantai. Ir man įdomu ar naudojai apsauga?- paklausė ji visai įdomiai skambančiu balsu, tai buvo lyg ir įtarimas, lyg ir kaltinimas.
- Nenaudojau, nes pamiršau pasiimti iš mašinos, o jei būčiau ėjęs paimti, tu būtum pabėgusi.
- Tad sveikinu, tu dėl tokio kvailo poelgio gali tapti tėvu,- supykusi tarė saulutė ir išėjo pro duris, nors ir nepasakiau, kur vonia.
Būtų visai smagu tapti tėvu, ypač dėl to kad aš tikrai myliu Ievą. Nors kartais ir nesielgiu su ja tinkamai, bet aš kitaip su ja nemoku. Reikėtų ir man keltis, bei surasti palaidinę Ievai, nes netyčia suplėšiau jos turėtą. Tad su plačia šypsena išlipau iš lovos.

Ievos pozicija:

Manau jis patikėjo, kad gali tapti tėvu. Nors to tikrai negali būti, nes man tos dienos pasibaigė vakar. Bet gerai, jei jis manįs kad aš nėščia, galbūt Martynas grįš jam galvą nusukti. Kažkaip teks apsimesti nėščia, manau man padės ir Šarūnė, teks pas ją kokia dieną nuvažiuoti, bet prieš tai parašyti laišką, nes manau, kad brolis bus įrengęs pasiklausimo įrangą. Gaila, kad nesugalvoju, kaip atkeršyti Klaudijui. Gal kaip nors su broliene ir jį apgudrausim. Gerai, kad man padeda ir Rafaelis, jis tikrai geras draugas, nors manau vaikinas nori būti ne tik draugais. Bet dabar neeiškau sau poros, dabar aš kerštauju.
Po poros valandų grįžome į bazę ir prie jos stovėjo kelios mašinos, tai buvo keista, nes nelaukiau jokių svečių.
- Montinegros,- tarė Mantas.
- Iš kur žinai?- paklausiau.
- Spėju ir nemanau, kad šis pokalbis bus malonus.
Patrukčiojau pečiais ir pradėjau eiti link įėjimo. Mantas prisigynė mane ir ėjo šalia, net duris atidarė.
- Panele, jūsų jau laukia,- šiek tiek išsigandusi tarė Margo.
- Gerai,- ir toliau ėjau link kabineto.
Įėjusi nuėjau prie savo kėdės, prie kurios stovėjo Rafaelis.
- Laba diena, panele Sweet,- pasisveikino su manim ponas Montinegro.
- Sveiki, aš labai atsiprašau, kad priverčiau jus laukti. Bet ir dabar norėčiau eiti tiesiai prie reikalo, nes esu labai pavargusi,- pasakiau jam visą tiesą.
- Visų pirmą noriu užjausti dėl brolio mirties. Ir antra mano gauja nutraukia visus ryšius su jumis.
- Ačiū dėl brolio, bet kodėl nutraukiat ryšius?- sutrikusi paklausiau.
- Nes manau, kad valdant jums, sugrius jūsų protėvių kurta imperija. Jūs panele Sweet esat per daug jauna ir nesuprantat šio verslo paslapčių,- kai jis tai pasakė norėjau pradėti juoktis.
- Pone Montinegro, mano brolis šį verslą pradėjo valdyti penkiolikos ir jis kuo puikiausiai valdė jį. O man dabar yra septiniolika, greitai būsiu aštuoniolikos tad manau, kad sugebėsiu valdyti šią imperiją.
- Panele, nebūkite tuom tikra,- tai taręs jis išėjo.
- Rafaeli, gali parvežti namo?
- Žinoma.
Dabar nesijaučiau gerai, tad geriau grįšiu namo.