Mafijozo Sesuo

Dvidešimta dalis

Manto pozicija:

Pabudau anksčiau už Ievą, tad nusprendžiau paruošti pusryčius. Kadangi niekada nieko nesu ruošęs valgyti, tai man sekėsi labai blogai. Košė kurią išviriau atrodė neįtin skaniai, bet stengiausi ir tikiuosi mano saulutei patiks. Bet kai pasisukau link durų nešti košę į miegamąjį, ten stovėjo Ieva ji neatrodė labai patenkinta pamačiusi, ką pagaminau. Ji priėjusi prie stalo atsisėdo ir prisitraukė lėkštę ją atidžiai apžiūrėjo ir tarė:
- Žinau, kad stengeisi, bet tai tikrai šlykštu.
- Nagi, bent pabandyk tau tikrai patiks,- bandžiau ją sugundyti paragauti.
- Ar tu pats bent esi tai daręs anksčiau?- jos veidą puošė miela šypsenėlė.
- Nagi prašau padaryk tai dėl manęs, prižadu atsilyginsiu tau.
- Na gerai, bet jei man tai nepatiks, aš to nebedarysiu,- kai Ieva jau ruošėsi pakabinti košės į kambarį įsiveržė Martynas.
- Ieva nedrįsk jam čiulpti,- jo veidas buvo persigandęs.
Ieva tai išgirdusi švelniai trenkė sau per kaktą ir tarė broliui:
- Tu gal visai išprotėjai? Ir iš kur tu ištraukei, kad aš jam ruošiuosi čiulpti?
- Na pagal jūsų pokalbį galėjau suprast, kad tave jis verčia tai padaryti,- su pykčio gaidele tarė Martynas.
- Kvailį jis verčia mane valgyti šlykščia košę,- mano saulutė priėjusi trenkė broliui per galvą.
- Aš nežinojau,- nuleidęs galvą tarė jis.
- Tiek to. Mantai atleisk, bet aš nevalgysiu šitos košės. Ir tu geriau jos nevalgyk tuoj persirengsiu ir ką nors paruošiu, o judu eikit į svetainę.
- Gerai,- abu su Martynu nuėjome į svetainę.

Ievos pozicija:

Ir kaip mano broliui galėjo šauti į galvą toks kvailas dalykas. Vis apie tai mąsčiau, kol kepiau blynus. O ta košė tikrai ne tik šlykščiai atrodė, bet buvo dar ir tokio skonio. Kai vaikinai išėjo paragavau jos, bet iš karto pasigailėjau. Greitai iškepusi blynus pašaukiau vaikinus valgyti ir abu atėję vos visko nesuvalgė, tad paklausiau brolį:
- Ar tau Šarūnė valgyti neduoda?
- Duoda, bet juk žinai...
- Kad tu niekada neprivalgai,- nusišypsojusi užbaigiau jo sakinį.
- Taigi ką žadat šiandien veikt?- paklausė Martynas.
- Nieko,- atsakė Mantas.
- Mantai,- kreipiausi į šviesiaplaukį ir tęsiau kai jis pakėlė galvą,- gal galėtum atvežti Sofi, kad pasakytų, kas namų darbams?
- Gerai, bet jeigu Audrius prie jos lįs aš dėl to nekaltas.
- Audrius atvažiuos?- paklausė Martynas.
- Jau ir vakar buvo. Sakė, kad Ieva tikrai graži mergina,- tarė Mantas pažvelgdamas į mane.
- Aišku, na gerai turiu važiuoti, o tu jas saugok,- tarė brolis, Mantui.
Po keletos valandų Mantas atvežė Sofi, buvau be galo laiminga ją matydama, ji taip pat džiaugėsi. Nusivedžiau ją į virtuvę ir pasiūliau jai ko nors atsigerti. Kai susėdome prie puodelių arbatos, ji tarė:
- O tas blondinas tikrai kabinamas, kabink.
- Tu visus man liepi kabint,- ir parodžiau jai liežuvį, kai tuo tarpu nuskambėjo skambutis į duris.
- Kažko laukėt?
- Pas Mantą turėjo ateiti draugas.
- Kur ji?- atpažinau Audriaus balsą ir jis artinosi prie virtuvės.
- Ko tu nori nuo Ievos?- piktai paklausė Mantas, kai brunetas jau įžengė į virtuvę.
- Tiesiog pasikalbėt..- jis sustingo pamatęs Sofiją,- o kas ši gražuolė?
- Audriau tai Ievos draugė, ji tau per jauna, tai einam ir netrukdykim joms,- Mantas mėgino išvesti draugą, bet jis vis spoksojo į Sofi.
- Tiek to Mantai, nesistenk matai kaip jie vienas į kitą žiūri,- atsidususi tariau.
- Gerai tai einam visi į svetainę ir galėsim susipažinti,- pavargęs tarė mano šviesiaplaukis.