Mafijozo Sesuo

Dvidešimt aštunta dalis

Manto pozicija:

Mėginau prisiskambinti Ievai, nes po pamokų, ji nelaukė prie mokyklos. Man, kad neatsiliepė, tai nieko, bet ji neatsiliepė, nei Martynui, nei Klaudijui. Abi gaujos apieškojo visą miestą, bet niekur jos neradom. Visi jau praradom viltį, visą naktį mes trys prasėdėjom bazėj, bet nesulaukėm jokių naujienų. Staiga prisiminiau, kad kartą, kai Ieva miegojo įrengiau sekimo įrangą, jei kas nutiktų.
- Vaikinai, žinau, kaip ją rasti.
- Kaip?- abu vaikinai sujudo.
- Sekimo įranga, jos telefone.
Ir Klaudijus, ir Martynas į mane pasižiūrėjo keistai, tad pasistengiau paaiškinti.

Ievos pozicija:

Pabudau pririšta prie lovos, buvau tik su apatiniais. Zombis mane pririšo, kad nepabėgčiau. Mėginau pajudinti rankas ar kojas, bet jos suskaudo dar labiau.
- Pabudai gražuole,- tarpduryje stovėjo tas baidyklė.
- Paleisk mane geruoju,- pagrąsinau zombiui.
- Dar ne, pirmiau pasismaginsim.
Ir pradėjo artintis, link manęs, kol ėjo nusirenginėjo. Kai priėjo prie manęs buvo likęs vien su apatiniais. Zombis nė iš tolo neprilygo Mantui, ar bent Klaudijui. Atsisėdęs ant lovos jis perbraukė man per krutinę. Būčiau suvirpėjusi iš malonumo, jei taip būtų padaręs Mantas.
- Neliesk manęs, pabaisa,- spjaute išspjoviau tuos žodžius.
- Žinai tai juokinga, kad tu mane vadini pabaisa. Nors žinai tai neturi reikšmės.
Tai taręs jis apsižergė mano liemenį. Bučiau jį nuspyrusi, bet buvau pririšta ir negalėjau pajudėti. Zombis pasilenkė prie mano veido ir jau ruošėsi pabučiuoti į lūpas, bet aš pasukau galvą.
- Nagi nesivaržyk.
- Eik po velnių,- ir spjoviau jam į veidą.
- Dabar nebūsiu švelnus.
Jis šiek tiek pakėlė mano nugarą ir atsegė liemenėlę, bei atkabino petnešėles, kad nereiktų manęs atrišti. Norėjau prisidengti savo krutinę, bet buvau surišta. Zombis pradėjo spaudyti savo rankom mano krutinę. Jis net nekreipė dėmesio, kad inkščiu iš skausmo. Staiga zombis pažvelgė į mane ir nusišypsojęs nulipo nuo manęs. Kad galėtų numauti kelnaites. Jis net nesivargino atrišti man kojų, nusmaukęs iki pusės, greitai pats nusimovė savo trumpikes. Zombis ir vėl atsisėdo ant manęs tik šiek tiek toliau, labiau ant kojų.
- Na ką tikiuosi esi pasiruošusi, nes mano draugužis jau stovi.
Daugiau nieko nesakęs tiesiog įėjo į mane. Skaudėjo daugiau emociškai, nei fiziškai. Zombis sparčiai didino greitį, o aš vis klykiau, nes man tikrai skaudėjo. Pajutau, net pirmąsias ašaras, lėtai riedančias skruostais. Jam tai kėlė šypseną ir jis pradėjo vėl spaudinėti mano krutinę, tik dabar dar skaudžiau. Staiga jis ištraukė savo draugužį ir prikišo man prie veido.
- Čiulpk.
- K.. ą?- mikčiodama paklausiau.
- Ar tai taip sunku suprasti, aš noriu, kad tu man pačiulptum.
- Nie..- ir zombis sugrūdo savo draugužį man į burną.
Mėginau jį išspjauti, bet pradėjau dūsti. Kai maniau, kad ateina paskutinioji jis ištraukė savo draugužį, man iš burnos, bei atrišo mane. O pats pasiėmęs savo drabužius pasišalino iš kambario, bet jį užrakino. Aš neturėjau jėgų niekam, tik greitai užsidėjau savo apatinį trikotažą ir kritau į lovą. Verkiau susirietusi į kokoną ir negalėjau patikėti, kad mane tikrai išprievartavo. Po kelių valandų pradėjo temti. O mano kūną vos pajudėdavau nusmelkdavo baisus skausmas. Geriau jau bučiau uždususi. Staiga išgirdau atsirakinant duris. Zombis įėjęs tarė:
- Laikas antram bandymui.