Mafijozo Sesuo

Ketvirta dalis

Kaip gerai, kad šiandien tik penkios pamokos ir anksčiau grįšiu namo, bet man einant prie durų mane apkabina per nugara ir aš jau žinau kieno tai darbas. Staigiai atsisuku ir sulaukiu bučinio į skruostą. Ir pakėlusi antakius paklausiu:
- Šį kartą tik tiek?
- O ar nori daugiau?- savo ramiu balsu paklausia manęs Klaudijus.
- Taip noriu, noriu namo,- ir kartu su juom išeinu iš mokyklos.
Ir mano nelaimei pamatau tą patį bmw, o prie jo stovėjo jis. Aš nusisukau ir pradėjau greičiau eiti, bet mane sustabdė Klaudijus ir paklausė:
- Kas nutiko, kad taip pradėjai skubėti?- jis atrodė sutrikęs.
- Klaudijau tai sun...- ir vėl mane nutraukė skambutis,- eik tau pamoka, susitiksime rytoj.
Kai tai pasakiau jis pakštelėjo mano kaktą ir nuėjo į mokyklą, o aš patraukiau namo. Bet išgirdau plojimus. Atsisukusi pamačiau, kad ploja Mantas ir jis tarė:
- Kokia tu puiki aktorė, net nesitikėjau.
- Apie ką tu čia šneki?- jau sutrikusi paklausiau.
- Jis ne tau saulyte, bet tu vistiek su juom trainiuojies.
- Atstok tu nuo manęs,- sukausi eiti, bet jis sugriebė mane už rankos ir atsuko į save.
- Tu to nesupranti. Aš tavęs negaliu paleisti iš akių. Tu per daug svarbi, nors mano nuomone tu esi išlepinta mergiukštė.
- O tu esi priedurnis.
To nesitikėjau, bet jis atsiduso ir tarė:
- Tu net neįsivaizduoji, kaip aš su tavimi nenoriu trankytis, bet tavo brolis man liepia.
- Pasakyk jam, kad ne maža tesu, kad reiktų rūpintis.
- Prašau Ieva viską daryk ką paliepsiu aš ar jis ir mes atstosime nuo tavęs, kai baigsi mokyklą.
Atrodė, kad man širdis sustos. Negali būti, kad dar tiek ilgai tai turėsiu kęsti. Pajaučiau, kaip vieniša ašarėlė nutekėjo mano skruostu. Mantas priėjęs ją nuvalė ir tarė:
- Viskas tik tavo saugumui,- jau ruošėsi mane apkabinti, bet aš atsitraukiau.
- Parvežk mane namo.
Jis tik linktelėjo ir nuėjome link mašinos. Kol važiavome aš buvau užsimerkusi ir daugiau nieko nenorėjau, bet kai jis sustojo supratau, kad atvažiavome.
- Ieva visk...- aš jį nutraukiau rankos mostu.
- Daugiau niekada manęs nekalbink aš paklusiu ir be tavo paliepimų.
Tai tarusi išlipau iš mašinos ir nuėjau namo.
Kai grįžau kritau į lovą. Pabudau tik tada, kai suvokiau, kad kažkas ant manęs guli. Pramerkusi akis pamačiau Mariją, ji meiliai nusišypsojo ir pradėjo sakyti:
- Teta, teta pabudo.
- Ir ką gi čia darai?
- Mamytė su tetuku mane čia atvežė ir sakė greit grįž.
Nors jai buvo tik metukai, ji sugebėjo šnekėti, kaip didelė.
- Ar močiutė jau grįžo?
- Močiutė lauke, ji paprašė manęs čia pabūti.
- Gerai mažyte,- ir pakštelėjau jai kaktą.
Greitai persirengusi išsivedžiau Mariją į lauką. Ji tvirtai laikėsi man už kaklo. Ir tai labai gerai, nes dar būčiau ją pametusi, nes pamačiau ir Mantą čia. Jis pažvelgė į mus su Marija, bet greitai nusuko žvilgsnį. Ir staiga į kiemą įvažiavo mašina, kaip supratau tai buvo mano brolio naujutėlė mašina. Marija pradėjo be galo spurdėti mano rankose, tad teko ją paleisti ant žemės ir ji nubėgo tiesiai pas Martyną. Priėjau prie Šarūnės ir su ja pasisveikinau, vėliau su Eva ir Aiste. Jos buvo Šarūnės dukterys iš ankstesnės santuokos, bet tai nieko nereiškė, nes jas mylėjau, kaip savas. Brolienė paėmė į rankas Mariją ir tai buvo kuo puikiausia proga pasikalbėti su Martynu. Jis jau norėjo apsikabinti mane, bet aš užsimojau ir trenkiau jam iš kumščio į veidą. Jis nieko nesupratęs paklausė:
- Už ką?
- Už tai, kad neleidi gyventi ir dar liepi kažkokiam iškrypeliui mane sekioti iš paskos.
Tada jis trenkė man antausį. Aš visdar pasukusi galvą tariau jam:
- Aš beturiu tik vieną brolį, nes kitas man miręs.
Ir pasileidau bėgti kuo toliau nuo visų. Tik staiga pajutau stiprias rankas apkabinančias mane per liemenį. Tada ir pratrūkau verkti. Gerai tas, kad rytoj šeštadienis ir nieks manęs nepamatys, o ypač mano nuverktų akių.