Mafijozo Sesuo

Septiniolikta dalis

Manto pozicija:

Ieva atrodė tikrai gerai su ta juoda suknele, nors ir nebuvo labai gera proga. Man buvo jos gaila, kiek esu girdėjęs iš Šarūnės, mano saulutė labai mylėjo savo tėvą. Bet mirtis visada ateina, ypač tada kai jos nelaukiame. Kai pasiekėme tas duris, už kurių gulėjo Ievos tėvas, ji atsiduso ir jas atidariusi įėjo į vidų, o aš jai iš paskos. Nepirmą kartą dalyvauju jai svarbaus žmogaus laidutuvėse, bet pirmą kartą esu šalia. Pasėdėjome prie karsto apie valandą, nes mano saulutei pradėjo trūkti oro. Kai išėjome į lauką, mūsų nelaimei atėjo Klaudijus. Jis klastingai pažvelgęs į Ieva jau ruošėsi kažką sakyti, bet ji prabilo pirma:
- Ko tau čia reikia Klaudijau?- jos balsas skambėjo labai tvirtai, nors mačiau jos akyse liūdesį.
- Kaip matai,- ir parodė baltą vainiką,- užsukau užjausti mafijos bosą, dėl tėvo netekties.
Mačiau, kaip Ieva stengiasi ant jo nešaukti ir nepulti jo, tad prabilau aš:
- Džiugu, kad užjauti, o dabar mes jau turime keliauti,- ir pradėjau vesti ją link mašinos, bet Mandos paklausė.
- Nejaugi dukra negali pasilikti prie savo tėvo paskutinėm dienom?
- Tai ne tavo reikalas Mandos,- tarė išėjęs Martynas,- Mantai pasirūpink ja.
- Martynai, kodėl tu manai, kad jis nepasinaudos jos tokia būkle.
- Klausyk, aš netoks kaip tu,- su pykčiu tariau Klaudijui ir kaip tik ant mano rankų susmuko Ieva.
- Kas jai?- pribėgęs paklausė Martynas.
- Iš kur man žinot, vežu ją į ligoninę.
- Martynai žiūrėk dar prarasi ir seserį,- norėjau jam užvožti už tai, bet skubiai paguldęs Ieva ant galinės sėdynės nuvažiavau į ligoninę.
Jau praėjo valanda, kai ją atvežiau čia, bet nieks nieko man nesako apie jos būklę, o Martynas vis skambina, kas dešimt minučių. Staiga prie manęs prisiartina jaunas medikas ir paklausia:
- Ar tai jūs atvežėte panele Ievą Sweet?- jo balsas buvo labai ramus, o tai kėlė man baimę.
- Taip tai aš.
- Gerai, kad visdar esate čia, nes mes norime ją palikti ligoninėje keletui dienų.
- O kas jai nutiko?- išsigandęs paklausiau.
- Jai pasireiškė išsekimas, bet viskas pasitaisys po keletos dienų.
- Gerai turiu apie tai pranešti jos broliui,- išsitraukiau savo mobilųjį, vos tai taręs.
- Aš maniai, kad jūs jos brolis.
- Deja, bet aš jos apsauginis.
Jaunasis medikas palinkčiojo galvą ir nuėjo, o aš paskambinau Martynui.
- Ką sužinojai?- iš karto paklausė jis.
- Ieva patyrė išsekimą, tad teks keletą dienų pagulėti ligoninėje.
- Mantai jei nori važiuok namo, aš atsiųsiu vyrų, kad ją saugotų, o ryte pats atvažiuosiu.
- Nesijaudink dėl manęs, aš pabudėsiu per naktį, o kai tu atvažiuosi aš parvažiuosiu namo pailsėti, nors trumpam.
- Ačiū tau.
- Nėra už ką.
Baigęs pokalbį, nuėjau į saulutės palatą, ji miego, bent taip man atrodė, nes ji prabilo:
- Mantai man šalta, gal gali atsigulti šalia?
- Gerai saulute.
Nuėjęs atsiguliau šalia jos ir stipriai apsikabinau, net nepastebėjau, kaip užmigau.