Mafijozo Sesuo

Trisdešimt penkta dalis

Ievos pozicija:

Viskas prasidėjo nuo mažo bučinuko į skruostą. Kai Mantas tai padarė, aš nesusivaldžiau ir atsisukusi šokau jam ant liemens. Jis švelniai mane prilaikė, už užpakalio, savo sveikąja ranka. Aš nieko nelaukdama įsisiurbiau į šviesiaplaukio lūpas, jis atsakydamas į mano bučinius nešėsi mane į miegamąjį. Kai pasiekėme duris, Mantas netyčia, skaudžiai trinktelėjo mane į tas duris. Jis atsitraukęs, atsiprašė:
- Atleisk saulute, man šiek tiek sunku su viena ranka.
- Leisk man,- nulipusi nuo jo atidariau duris ir leidau jam pirmam įeiti, o po savęs uždariau duris.
- Ieva, o tu tikrai to nori?- nedrąsiai paklausė jis.
- Žinai, kai tas kvailys mane laikė savo bute, aš turėjau daug laiko,- atsisėdusi jam ant kelių tęsiau,- ir per tą laiką supratau, kad tave myliu. Beto noriu atsiprašyti, už tai kad sakiau Klaudijų esant mano vaikiną. Aš Klaudijų myliu, kaip dar vieną brolį, o tave myliu kaip vaikiną.
- Gražiai pakalbėjai, bet žinai ką aš pykstu, tu neturėjai to sakyti,- piktai taręs jis numetė mane sau nuo kelių.
Aš į Mantą pažvelgiau sutrikusi, o jis vos valdėsi netrenkęs man. Tad nuleidusi galvą išėjau iš kambario ir paskambinau broliui. Martynas iš karto atsiliepė:
- Kas nutiko sesut?
- Noriu namo,- tik tiek pasakiau.
- Gerai tuoj atvažiuosiu paimti,- supratęs tarė brolis.
Pasiėmiau popieriaus lapą ir parašiau laiškelį Mantui:
Mantai,
Atleisk, bet nenoriu būti su tavimi, kai esi piktas. Tad savo ir tavo saugumui išvažiuoju namo. Tikiuosi, kad ilgai nepyksi, nes aš žinau, kad negerai pasielgiau, bet kitaip negalėjau. Tada pasimečiau ir leptelėjau bet ką. Sveik ir nepersistenk.
Su meile,
Ieva.
Parašiusi palikau laiškelį ant stalo virtuvėje. Greitai pasiėmusi savo daiktus išėjau iš buto ir palikau vieną bute Mantą. Bijojau, kad jis sau ką nors padarys, bet jis stiprus. Šiek tiek palaukusi, sulaukiau brolio. Kai įsėdau į jo mašiną jis paklausė:
- Kaip jautiesi?
- Ir blogai, ir gerai,- pavargusi atsakiau.
- Pasakok,- paragino mane, Martynas.
- Kaip žinai, vos mums įėjus į Manto butą mus užpuolė zombis. Kai susitvarkėme su juom Mantą išvežė į ligoninę, o aš tuo tarpu gaminau pietus,- tai buvo keista išsipasakoti jam, nes dažniau išsipasakoju, Sofi arba Šarūnei, bet brolis įdėmiai klausėsi,- kai jis grįžo susėdome ir pavalgėme. Baigėm valgyti, aš suploviau indus ir jis...- bet nutilau, nes nežinojau, kaip tęsti.
- Ieva aš žinau, kad judu permiegojote,- gan ramiai pasakė brolis.
- Iš kur tu tai žinai?- nustebusi paklausiau.
- Tą dieną, kai padūrei Mantą, jis man viską papasakojo.
- Aišku, tad galiu tęsti,- sulaukusi jo linktelėjimo tęsiau,- jis mane apsikabino ir pabučiavo skruostą. O aš nesusilaikiau ir puoliau jam į glėbi, bet kai pasiekėme kambarį, aš jam pasakiau, kad melavau dėl Mandos ir jis supyko. Supyko taip kad vos netrenkė man. Tad ir pabėgau, kol nebuvau sumušta.
Tai išklausęs Martynas patylėjo, o kai pasiekėme namus, jis tarė:
- Šią savaitę, dar pabūk namuose, nes esi po žiauraus sukrėtimo. O dėl Manto nesijaudink aš su juom pakalbėsiu, bet ne šiandien, nes jam reikia nusiraminti.
- Ačiū,- nusišypsojusi tariau broliui.
Martynas man atsakė šypsena ir kai atsisveikinom patraukiau į namus. Nusprendžiau susitvarkyti savo kambarį.