Mafijozo Sesuo

Penkiolikta dalis

Ievos pozicija:

Visa kelią nei vienas, nei kitas nekalbėjome. Kai sustojome, abu išlipome iš mašinos. Mantas priėjo prie manęs ir apsikabinęs per pečius vedėsi link savo buto. Vos tik jis atrakino duris, tarė:
- Tau reikėtų pamiegoti, nes dar labai ankstyvas rytas.
- Gerai, bet kur aš miegosiu?
- Miegosi mano lovoje.
- O tu šalia?- su ironija paklausiau.
- Deja, bet aš ant sofos.
- Tai tu eik į savo lovą, o aš ant sofos.
Bet jis mane persimetė per petį ir nunešė į savo miegamąjį. Pabučiavęs mano kaktą išėjo. O aš priguliau ir netyčia užmigau.
Kai pabudau buvo vienuolikta valanda. Tyliai atidariusi duris, susiradau vonią ir nusiprausiau veidą, nors drabužiai atrodė tragiškai, bet likau su jais. Kai priėjau svetainę, pažvelgiau į ant sofos gulintį Mantą, jis visdar miegojo ir atrodė labai mielai. Bet ilgai nežiūrėjau ir nuėjau į virtuvę. Apžiūrėjusi spinteles supratau, kad tas kvailys neturi nieko valgomo. Atsidusau ir patraukiau į svetainę pasiskolinti Manto telefono, nes jis nebūtų patenkintas jei aš išeičiau kur nors. Tad atrakinusi susiradau vieną pažįstamą vardą ir pradėjau skambinti, kad ir kaip keista, bet jis iš karto atsiliepė:
- Kas nutiko Mantai?- paklausė Norbertas.
- Labas ir tau,- stengiausi bent jau pasisveikinti.
- Kas tu tokia būsi?
- Aš esu Ieva, žinai turiu vieną prašymą.
- Nepažįstu jokių Ievų, tad nežadu pildyti jokių prašymų.
- O tau ką nors reiškia Sweet pavardė?- klastingai paklausiau.
- Velnias, atleisk aš galvojau, kad esi viena iš Manto draugių.
- Nieko tokio, tai ar padarysi kai ką?
- Žinoma, sakyk ko tik reikia.
- Man reikia maisto produktų ir dar saldumynų. Ir viską reikia atvešti į Manto butą. Ar žinai kur jis?
- Žinau, gal galėtum tiksliau pasakyt ko tau reikia?
- Žinoma,- ir pradėjau vardinti ko man reikia.
Kai išvardinau, jis atsisveikino ir pasakė pasistengs kuo greičiau viską atvežti. Mantas visdar miegojo, beveik pavydėjau tokio ramaus miego, nors ir žinojau, kad jis nėra geras vaikinas. Po dešimties minučių į duris kažkas pasibeldė, kai atidariau pamačiau Norbe ir nusišypsojau. Jis kiekvienoje rankoje laikė po krepšį, tad jį praleidau ir jis nuėjo tiesiai į virtuvę. Norbertas nusišypsojo ir tarė:
- Gavau, beveik viską.
- Ačiū labai.
- Nėra už ką, smagu padėti tokiai mielai merginai. Net nesuprantu kodėl bosas nori tave įvelti į visą šį reikalą.
- Manau geriau aš, nei jo dukrelė. Nes aš nesu geras žmogus, kartais išvaizda gali apgauti.
- Girdėjau, kaip tu subadei tą vaikiną, o vėliau ir kankinai, kad išgautum informacijos. Būtų buvę įdomu tai pamatyti.
- Nereikėjo prie manęs lįsti ir nebūtų nukentėjęs,- liūdnai šyptelėjau prisiminusi vakarykštį įvykį.
- Ieva norėčiau, kad tu pasisaugotum Manto, jis gali tave nuskriausti ir nepaklusti net Martyno paliepimams, tavęs neliesti.
- Jis nepaklausė ir patį pirmą mūsų pažinties vakarą. Bet jis manęs tikrai neskriau, o jei pamėgins jis keliaus tiesiai į ligoninę.
Tai sukėlė Norbei šypseną, bet pažvelgęs į laikrodį, tarė man:
- Gaila, kad negaliu ilgiau pasilikti, bet žinok jei kiltų bėdų skambink.
- Žinoma ir dar kartą ačiū už paslaugą.
- Nėra už ką.
Kai palydėjau jį link durų, atsisveikinom ir aš uždariau duris ir grįžau į virtuvę. Viską sudėjusi į vietas, pradėjau tepti sumuštinius. Kai sutepiau sudėjau į skardą ir pašoviau į orkaitę. Po kelių minučių jie iškepė tad ištraukiau iš orkaitės ir sudėjau į lėkštę. Atsisėdau ant kėdės ir atsigėriau arbatos, kurią buvau pasitaisiusi, kai kepė sumuštiniai. Netyčia pažvelgiau į tarpdurį, o ten stovėjo visas susivėlęs Mantas. Jis man nusišypsojo ir paėmęs iš mano rankų puodelį atsigėrė arbatos.