Mafijozo Sesuo

Trisdešimt šešta dalis

Manto pozicija:

Po valandos nusiraminau ir išėjau iš kambario.
- Ieva, kur tu?- pradėjau ją kviesti, bet ji neatsiliepė.
Nuėjęs į virtuvę radau gražiu raštu parašytą laiškelį. Kai perskaičiau supratau, kad jos jau nebėra mano bute. Norėjau jai paskambinti, bet apsigalvojau ir nusprendžiau aplankyti tėvus.
Kai pasiekiau už miesto esantį namelį jau buvo sutemę. Pasiėmęs reikiamus daiktus nuėjau prie durų ir jas pabeldžiau. Po minutės ar dviejų, duris atidarė šviesiaplaukė, jau šiek tiek žilstelėjusi moteris.
- Mama,- priėjęs smarkiai apkabinau ją, o ji taip pat mane apkabino.
- Ką čia veiki mielasis?- paklausė ji, kai ėjome link virtuvės.
- Pasiilgau jūsų su tėčiu ir nenorėjau vienas būti savo bute.
- Mantai, juk sakei, kad ponas Sweeetas tau paskyrė saugoti vieną žmogų,- sustojusi tarė mama,- maniau, kad tu tą žmogų turi saugoti kiaurą parą.
- Taip ir yra...- norėjau pasakyti, kad Ieva turiu saugoti tik tada, kai ji ne namuose, bet pamačiau piktą tėvo žvilgsnį.
- Sunau, ką čia veiki?- jo piktas balsas privertė mane krūptelėti, visai kaip vaikystėje.
Kai buvau mažas retai matydavau tėvą, nes jis saugojo Ievos senelį. Po to kai jis paseno, man atiteko garbė dirbti Sweetams, nors visa mūsų šeima jiems dirba, iš kartos į kartą.
- Atvykau jūsų pone aplankyti,- rimtai tariau.
- Gerai, tai aš judviem netrukdysiu,- tai taręs tėvas jau ėjo prie durų, bet sustojo,- kaip laikosi panelė Sweet?
- Apie ką čia kalbi?- sutrikęs paklausiau.
- Apie Ieva Sweet, kiek girdėjau tu ją dabar saugai. Tai kaip mažoji mano draugė laikosi?
- Tėve iš kur jūs...- jis mane nutraukė rankos mostu ir pasikvietė sekti jam iš paskos.
- Kaip žinai aš saugojau jos senelį, bet kartais turėdavau prižiūrėti jo anūkus, nes buvau jaunas vyriškis. Sėskis,- paliepė kai pasiekėme svetainę, aš paklusau,- aš dažniausiai prižiūrėdavau tris anūkus, bet du iš jų visada nubėgdavo pas savo močiutę.
Tėvas nutilo, nes ieškojo kažko ir radęs atsisėdo šalia. Jo rankose buvo nuotraukų albumas.
- Šiame albume yra tik mažųjų Sweetų nuotraukos, o daugiausiai Ievos. Mažoji Ieva niekados manęs nepalikdavo, iš pat pradžių stengiausi, kad ji taip pat eitų pas savo močiutę, bet ji neklausė. O po kiek laiko aš mažylę pamilau, kaip savo dukterį.
- Dėl to jis savo paties vaikų, taip karštai ir nemylėjo,- įsiterpė liūdnas mamos balsas.
- Mylėjau, tik panelė Sweet sugebėjo ją pamilti labiau,- tai išgirdęs nusijuokiau, tėvas nesupratęs paklausė,- kas nutiko, Mantai?
- Tėve ji ir dabar tokia yra. Pats nenorėdamas ją įsimylėjau,- tai išgirdęs tėvas susiraukė.
- Jei visdar būtų gyvas jos senelis, tu būtum nušalintas nuo jos saugojimo. Nesuprantu, kodėl Martynas tave paskyrė ją saugoti.
- Tėve, gal prisimeni, kaip mus su Augustu supažindinai su pono Sweeto anūkais? Būtent tada užsitarnavau, Martyno draugystę, dėl to jis manimi ir pasitiki.
- Na gerai tai vistiek neturi reikšmės, nes ji paliks miestą.
Tik palinčiojau galvą, mama tai pastebėjusi nusivedė mane į virtuvę. Bei gan šiltai pasišnekėjom, apie viską. Mama man pasakė, kad turiu nepykti ant saulutės, nes buvau pats kaltas. Po to ji man pasiūlė pernakvoti čia ir aš sutikau.