Manto pozicija:
Kai Ieva užmigo nuėjau į virtuvę ir atsisėdau prie stalo. Bei iš kišenės išsitraukiau lapelį, kuris buvo paliktas prie sugadintojo motociklo, vis skaičiau tą lapelį, bet nesupratau, kas galėtų linkėti mano saulutei blogo. Dar šiek tiek pagalvojęs paskambinau Martynui, jis iš karto atsiliepė:
- Ar jai viskas gerai?- sunerimęs paklausė jis.
- Ieva ramiai miega, bet man įdomu, kas sudaužė jos motociklą.
- Mantai man taip pat įdomu, dėl to dabar žiūriu vaizdo kameros įrašus, gal ką nors aptiksiu.
- Gal žinai ką reiškia šie žodžiai ,,Pronto va a ser mi",- perskaičiau, kas buvo parašyta ant lapelio.
- Greitai būsi mano,- išgirdau Ievos balsą sklindantį nuo durų, kai pakėliau galvą ji stovėjo tarpduryje.
- Klausk Ievos ji turėtų žinoti,- dar atsakė Martynas.
- Įjunk garsiakalbį,- ramiai atsisėdusi tarė saulutė.
Kai įjungiau garsiakalbį, ji pradėjo kalbėti:
- Martynai, manau tai vienas iš tavo vyrų, kuris buvo nupirktas, nes niekas kitas negali įvažiuoti į teritoriją.
- Maniau, kad tu miegi,- sutrikęs tarė bosas.
- Miegojau, bet manęs neapleido mintys apie tai kas nutiko.
- Gerai, bet kodėl manai, kad tai vienas iš maniškių?
- Aš nemanau, aš žinau. Nes Montinegros visą tą laiką buvo su mumis, o niekas kitas be tavo įsakymo negalėjo įvažiuoti į teritoriją, išskyrus tavo vyrus.
- Pala buvo Montinegros?- sutrikęs paklausiau.
- Taip buvo, bet jie tikrai nerašys ispaniškai, kad greitai būsi mano.
- Bet manau jie moka ispaniškai,- ramiai tarė Martynas.
- Gal ir moka, bet ta kalė per daug manęs bijo,- ramiai tarė Ieva,- ir manau tai turėtų būt vyras.
- Tavo tiesa, bet kas gali mokėt ispanų?
- Palauk tuoj atvažiuosim, o tu sukviesk visus savo vyrus,- šiek tiek pagalvojusi tarė saulutė.
- Gerai, lauksiu,- ramiai atsakė Martynas ir baigė pokalbį.
- Ką sugalvojai?- paklausiau jos, kai jau važiavome į bazę.
- Pamatysi, svarbiausia yra sužinoti, kas moka, bent šiek tiek ispanų.
- Manai suveiks?- žinojau, kad ji nepasiduos taip lengvai, bet man buvo neramu.
- Nežinau, bet pabandyt galima,- su šypsena atsakė ji.
Daugiau nekalbėjome, kai pasiekėme bazę Ieva atsiduso ir ramiai išlipo iš mašinos. Nuėjome į sporto salę, kurioje buvo visi vyrai priklausantys Martynui. Martynas mus pasitiko ir nerimaudamas tarė:
- Tikiuosi, kad tau pavyks.
- Viskas bus gerai,- ir nusišypsojusi atsistojo priešais mūsų vyrus.
Kai visi nutilo saulutė prabilo:
- Kaip žinote šiandien buvo sudaužytas mano motociklas. Ir aš noriu sužinoti, kas tai padarė, bet manau, kad tas žmogus, kuris tai padarė turėjo sugauti mane ir kažkam pristatyti,- ji šiek tiek nutilo.
- Kodėl manote, kad tai mūsų darbas?- paklausė Martyno amžiaus vaikinas.
- Juokinga tai, kad aš net nepasakiau, kad taip manau,- ir priėjusi Ieva jo paklausė, bent jau manau, kad paklausė,- Cuál es su nombre?
- Mi nombre Rafael.
- Puiku tu moki ispanų,- nusišypsojusi tarė Ieva.
O vaikino veidas iškarto apsiniaukė, kai suprato, kad išsidavė.
- Panele, aš jums viską pasakysiu, tik nežudykite manęs.
- Gerai Rafaeli, bet eisime kalbėtis, kur mažiau žmonių. O visi kiti laisvi,- paskutinį sakinį ji garsiai sušaukė.
Manęs kartu nesivedė į apklausą, tad turėjau laukti.