Ievos pozicija:
Pagaliau atėjo vasaros atostogos, nors turėsiu daug darbo per šias atostogas. Per tą likusi laiką iki mokslo metų pabaigos susitaikiau su Mantu, nors ir nebuvom susipykę, tik pradėjau nekęsti jo brolio. Taip pat dalyvavau daugelyje renginių, kuriuose mane saugojo mano trys asmeniniai apsauginai, tai yra Mantas, Martynas ir Klaudijus, jie vis nenuleisdavo nuo manęs akių. O po renginių, jei būdavo savaitgalis, važiuodavau pas Mantą, o jei darbo diena, tai namo. Kai būdavau pas Mantą, jam prigamindavau maisto, o jis man atsilygindavo, su manimi mylėdamasis, nors kartais jis kitaip atsilygindavo.
Taigi šiandien pirma diena, kai dirbu pas brolį padėjėja. Nors iš tikrųjų skaičiuoju pinigus, kuriuos gauna už kažką, bet man nepasako iš kur. O man tai nelabai ir įdomu, nes kuo mažiau žinosiu tuo geriau.
Kaip pirmai dienai apsirengiau labai paprastai, nes teks nuvažiuoti ir parvažiuoti savo motociklu. Ir tai tik dėl to, kad Mantas turi kažkur išvažiuoti, bet seniai važiavau savo žvėreliu. Greitai apsirengusi nubėgau į garažą ir užsidėjusi šalmą išvariau savo motociklą. Kai išvariau užsėdau ant savo gražuolio, turiu pripažinti, kad savo žvėrį myliu labiau net už Mantą. Po keletos minučių jau buvau bazėje. Prie bazės stovėjo keletas nematytų mašinų, tikriausiai kažkas atvažiavo. Kai įėjau į bazę sutikau Margo.
- Labas Margareta,- garsiai tariau, kad ji atkreiptų dėmesį ir į mane.
- Sveika Ieva, pameni prašiau nesikreipti į mane pilnu vardu,- su maža šypsenėle tarė ji.
- Man patinka tavo pilnas vardas ir kreipsiuosi kiek norėsiu,- ir iškišau liežuvį.
- Na gerai,- pasiduodama tarė Margo,- beto tavęs laukia ponas, nori pakalbėti.
- Gerai,- linksmai tarusi nuėjau link brolio kabineto.
Net keista, kad jis viskam vadovauja, bet Martynui tinka būti lyderiu. Nesibeldusi atidariau duris, kaip ir visada savo vietoje sėdėjo Martynas, o priešais jį ant kėdžių sėdėjo vyriškis ir mergina, o jiems iš šonų stovėjo sargybiniai. Pastebėjęs mane brolis paliepė prieiti:
- Ieva, gal gali prieiti?- kitiems tai skambėtų, kaip prašymas, bet man tai skambėjo lyg paliepimas.
- Žinoma,- nusišypsojusi, tariau.
Kažkodėl esu geros nuotaikos šiandien, nors tai būna retai. Kai atsistojau broliui už nugaros, pamačiau, kas toji mergina. Tai buvo ta kalė su kuria Mantas permiegojo. Pastebėjau, kad ji pradėjo drebėti pamačiusi mane. Vyriškis tai pastebėjęs paklausė:
- Kamila, kas nutiko?
- Nieko tėti, tiesiog...- aš pakėliau antakius ir ji nutilo.
Martynas atsigręžė į mane ir paklausė:
- Ar tu ką nors padarei jai?
- Ne, gi žinai, kad neskriaudžiu žmonių.
- O kaip dėl Manto?
- Jis to nusipelnęs buvo. Nors ir ji to paties nusipelnė,- su pašaipa tariau.
- Aš to nenorėjau,- pradėjo teisintis mergina,- prašau nedaryk man nieko,- maldavo ji manęs.
- Klausyk aš nežadu susitepti savo rankų krauju, tai gali ir nemaldauti,- visiškai be emocijų tariau.
- O ką padarė mano dukra, kad jos taip nemėgstate panele?- paklausė manęs vyriškis.
- Nieko ypatingo, tik mėgino pasiimti tai kas priklauso man. O dabar manau, kad tęskite savo pokalbį.
Ir jie tęsė savo pokalbį, o aš vis stebėjau tą merginą. Kai vyriškis išėjo kartu su savo dukterimi į kabinetą įlėkė Norbertas.
- Ieva ar tu su savo motociklu šiandien atvažiavai?
- Kas jam nutiko?- išsigandusi paklausiau.
- Atleisk, bet kažkas jį sugadino nepataisomai.
Aš daugiau nieko netarusi išbėgau į lauką. Ten stovėjo į metalo laužą pavirtęs mano motociklas. Kad ir kas tai padarė jis kentės.
- Kas tai padarė?- pro riedančias ašaras paklausiau.
- Negaliu tau pasakyti, nes tu kerštausi,- ramiai tarė Mantas.
- Aš maniau, kad šiandien negrįši,- atsisukusi tariau.
- Pasikeitė planai,- priėjęs prie manęs jis apsikabino mane ir pabučiavo kaktą.
- Kas taip galėjo padaryti?
- Nesvarbu, o dabar gal važiuojam pas mane. Martynas leido,- apsikabinęs sušnabždėjo man į ausį.
- Na gerai,- sutikau ir išvažiavom į jo butą.