Stikliniai Vilkai

4.23

Avos POV.

-A-aš norėjau tau pasakyti.- Conor pradėjo mikčioti.

Ištraukiau iš dėžutės žiedą ir lyg bijodama,kad jis sutrupės mano rankose, apžiūrėjau jo didelį, juodą kristalą.

-Aš nebuvau pilnai įsidrąsinęs tau pasakyti, bet kai viskas šitaip gavosi..- Conor toliau sapaliojo, kol aš tuo tarpu be žado sukiojau žiedą.- Bet po velniais.

Conor priėjo prie manęs ir paėmė iš rankos dėžutę, bei žiedą.

-Ava Anderson Gillum. Ar būsite mano žmona?- Jo žodžiai privertė mane susvyruoti ir visam kūnui nutirpti.

Prireikė kelių sekundžių suvirškinti informacijai, kol galiausiai šokau tiesiai vaikinui į glėbį ir nusijuokusi apsikabinau jį per kaklą.

-Taip.- sušnabždėjau jam į ausį ir nusijuokusi stipriai jį suspaudžiau glėbyje.

Conor laimingas, ore apsuko mane ratu ir suglaudė mano lūpas.

Pagaliau visas vargas išgaravo.

******

-Mama, man netinka ši spalva.- Suzyziau stovėdama priešais ją su ryškiai raudona suknele ir papūčiau lūpas.

-Viskas atrodo puikiai,- Ji priėjusi pataisė kelias suknelės aptemptas vietas ir atsitraukusi pažvelgė į mane.- Raudona spalva kaip tik tinka pasimatymui.

-Bet...Ugh..- atsidusau ir pažvelgiau į suknelės kainą, kuri nebuvo labai didelė, bet nebuvo ir maža.- Tikrai gerai atrodo?

Pažvelgiau į veidrodį pamatydama savo atvaizdą. Pakreipusi galvą pažvelgiau į apnuogintą vieną koją, kuri tiesiog įdavė keistą akcentą suknelei.

-Atrodai nuostabiai.- Mama pasididžiuojančiai pažvelgė į mane, kas privertė mane šyptelėti.

-Ką manot apie šitą suknelę..?- Ella laikydama rankose trumpą mėlyną suknelę. Jos akys išsiplėtė pamačius mane.

-Kas?- Pasijaučiau kiek nejaukiai nuo jos tokio žvilgsnio.

-Tu ją imi.- Ji tiesiog tarė ir stumtelėjusi į kabiną, užtraukė užuolaidą.- už penkių minučių lauksiu tavęs prie kasos!

Dar Ellai spėjus šūktelėti nusijuokiau ir atsisegusi suknelės šoną, nusimečiau ją. Neilgai trukus buvau apsirengusi savo įprastiniais drabužiais, tad paėmusi ant pakabos pakabintą suknelę, priėjau prie kasos.

****

-Atrodai nuostabiai.- Conor akys tiesiog žibėjo, žiūrint į mane ir tai privertė mano kūną pašiurpti.

-Ačiū,- Šyptelėjau ir priėjusi prie vaikino, įsikibau jam į parankę.- Tai ką veiksim šiandien?

-Na, taip paprastai atsakymo negausi.- Conor nusijuokė ir priėjęs prie mašinos sustojo.

-Ko mes laukiam?- apsižvalgiau ieškodama ko nors ir nenustygdama vietoje nuo entuziastingumo.

-Geras bandymas. Šitą užskaitau.- Jis išsitraukė iš kišenės raudoną skarelę.-Man reikės, kad užsirištum šitą.

-To tikrai reikia?- nusijuokusi pakreipiau galvą.

Conor neatsakęs tik šyptelėjo ir užėjęs už manęs, užrišo ant akių skarelę. Atsidusau pasiduodama ir įsikibau į Conor ranką. Šiuo metu turėjau pasitikėti juo.

Conor atsargiai žiūrėdamas, kad nesusitrenkčiau galvos į mašinos stogą, pasodino į jos priekinę sėdynę ir pats atsisėdo šalimais.

Kad ir kaip keistai jaučiausi, negalėjau nustoti šypsotis. Conor tikriausiai pamatęs mano veidą, kelis kartus nusijuokė ir pradėjo kažkur važiuoti. Po neilgo - apie 15 min važiavimo- mašina sustojo. Vos atsidarius durelėms užuodžiau miško kvapą.

-Mes miške?- nusijuokiau ir pajutusi vaikino rankas ties liemeniu, įsikibau į jį.

-Lyg to nežinočiau.-pasigirdus Conor juokui, mano šypsena veide tik dar labiau išsiplėtė.- Dabar atsargiai, bus laiptukai.

Paklausius jo, atsargiai dėjau kojas. Ačiū dievui buvau ne su aukštakulniais, o su raudonais bateliais, nes lažinuos jau būčiau nusiritusi.

-Gali nusiimti raištį.- Conor pasitraukė nuo manęs ir pagaliau leido nusiimti tą škurlą nuo veido.

Nieko nelaukusi patraukiau jį nuo veido ir sumirksėjau kelis kartus, norėdama apsiprasti su šviesa. Prieš mane atsivėrė jaukus vaizdelis. Apsuptas medžių stovėjo mažas namelis su mažiuku balkonėliu. Netoli namelio saulės šviesoje spindėjo ežerėlis su keliais gultais šalimais.

-Čia nuostabu.- iš tiesų džiaugiausi, kad Conor nenusi vedė manęs į kokį turtuolių restoraną, nes būtų buvę labai nejauku.

-Maniau, kad tau patiks. Išnuomojau šį namelį kelioms dienoms.- Conor pradėjo vestis mane už rankos, namelio link.- Drabužius atvežiau iš namų. Tik neėmiau suknelių, nes kiek žinau nesi jų megėja.

-Gal tu koks mano slaptas brolis?- nusijuokusi alkūne bakstelėjau jam į šoną.

-Kiek žinau kol kas ne.- Conor prunkštelėjo ir atidaręs duris, praleido mane pirmą.

Lyg princesė nusilenkiau padėkodama, taip akimirką išgirsdama jo nuostabų juoką. Šyptelėjusi įėjau į vidų ir apžvelgiau patalpą. Čia buvo dar jaukiau, nei žiūrint iš išorės.

-Myliu tave.- Nuo mano žodžių Conor veide pasirodė milžiniška šypsena.

-Ir aš tave.- Jis pakštelėjo man į lūpas ir paėmęs už rankos, nusivedė į antrą aukštą.

******

-Norėsi vyno?- Conor iš šaldytuvo ištraukė raudono vyno butelį.

-Būtų faina.- Šyptelėjau ir palinksėjusi išėjau į balkoną.

Netrukus atėjo ir vaikinas su dvejomis taurėmis vyno. Padėkojusi stebėjau, kaip Saulė leidžiasi į ežero ir miško gilumą. Tai iš tikrųjų atrodė gražiai.

-Apie ką galvoji?- pažvelgusi į susimąsčiusį Conor.

-Šiaip,- jis šyptelėjo, žvilgsnį tebalikdamas ties ežeru.- Galvoju kaip viskas klostysis toliau.

-Na, į šitą klausimą atsakyti negaliu.- Šyptelėjau, akimis tyrinėdama jo veidą ir apgamą po akimi.

-Ar kada pagalvojai kokiu keistu būdu mes buvom suvesti? Turiu omeny, dar prieš beveik metus tu buvai mano asmens sargybinė, o dabar jau būsima žmona.

-Na taip, tai gana keistas būdas įsimylėti.- Nusijuokiau.

Conor tik šyptelėjo ir aš gurkštelėjusi iš taurės vyno, pažvelgiau į ežerą,kuris jau buvo pilnai prarijęs saulę. Teliko tik spinduliai, apšviečiantys jį.

-Niekada to neklausiau.- Conor gurkštelėjo vyno ir sunėrė rankų pirštus.- Bet kodėl tu buvai nusprendusi būti asmens sargybine?