Stikliniai Vilkai

18. Svajonės griūna

Atsibudau savo lovoje su tvarsčiu. Pilvą diegė kaip badomą. Skruostu nusirito ašara, bet greitai buvo nuvalyta. Pabandžiau atsistoti, bet suklikau nuo staigaus skausmo antplūdžio. Pargriuvusi ant grindų sukukčiojau. Pilvas degė, skruostus plovė ašarų upeliai.

Išgirdau kaip atsidaro kambario durys. Įėjęs žmogus pritūpė prie manęs. Pasukusi galvą pastebėjau, kad tai Louis. Jis paėmė mane ant rankų ir nunešė į savo mašiną. Vis dar ašarojau, bet nebekukčiojau. Susiėmusi rankomis pilvą stebėjau pro langą lekiantį vaizdą.

-Labai skauda?- paklausė švelnus Louis balsas.

Palinksėjau.

-Bet iš kur tiek kraujo?

-Seniau per kovą su tavo tėvu jis buvo pataikęs nagais man į pilvą ir ten žiojėjo žaizda. Ji nebuvo pilnai užgijusi, kai Eleanora man spyrė.

Louis tik palinksėjo ir nieko nesakė. Po kiek laiko privažiavom apleistą namą.

-Louis kur mes?- susinervavau.

-Nusiramink, čia gyvena viena mano pažįstama. Ji daktarė.

Linktelėjau. Louis išlipo iš mašinos ir nuėjo į tą namą prieš tai ją užrakinęs. Susigūžiai, kai apsidairiusi nepažinau vietovės. Pradėjo skambėti Louis telefonas. Paėmusi numečiau ragelį, pastebėjusi, kad tai Elė.

Po 10 minučių grįžo Louis ir paėmęs mane ant rankų nusinešė į apleistą namą. Sudrebėjau nuo šalto vėjo gūsio ir įlindau giliau į glėbį.

Iš vidaus namas buvo šiurpus. Apdulkiję baldai, langai užtraukti, ant sienų kabo seni paveikslai.

-Louis man čia nepatinka.- išsireiškiau.

-Aš su tavimi.- jis pasodino mane ant vienos iš sofų.

Staiga pradidarė kambario durys ir įžengė pakankamai vyresnio amžiaus moteris.

-Tai tu mano pacientė?- paklausė moteris priėjusi prie manęs, bet išpešė tik linktelėjimą.- Aš esu Gabi. Esu Makso gaujos daktarė.

Linktelėjau.

-Taigi kas atsitiko?- pasidomėjo.

-Seniau kovojau su Maksu ir jis įbrėžė man į pilvą nagais. Po kelių dienų žaizda buvo bepradedanti gyti, bet iš vienos pakvaišusios merginos gavau spyrį. Manau žaizda prasiplėtė ir pažeistas raumuo.- išsakiau viską nusirišinėdama tvarstį.

-O tu daug žinai.- šyptelėjo Gabi.

-Domėjausi gydymu.- per skausmus išspaudžiau šypseną.

Daktarė pradėjo apžiūrinėti žaizdą. Temačiau jos veide susirūpinimą. Po kelių akimirkų ji pakėlė užuojautos pilnas akis.

-L-louis ar gali palikti mus vie-enas?- sumikčiojo Gabi. Kai jis pasišalino ii vėl prakalbo.- Labai apgailestauju...

-Mari.

-Taip, tai labai užjaučiu, bet žaizda užkliudė tavo moteriškus organus ir tu negalėsi susilauk-ti palikuonių.- moteris tęsė.

Akyse susikaupė ašaros. Vaikai buvo mano svajonė. Ir ji sugriuvo nuo vieno grybžtelėjimo?!

Net nepajutau, kaip atsidūriau Gabi glėbyje. Leidau sau išsilieti. Tuo metu žinojau tik vieną.

Vilkolakiukų. Nebus.