Stikliniai Vilkai

3.10

Ellos POV.

-Ava!- suklikau ir ranka trenkiau per stiklą. Pravirkusi pažvelgiau į sesę, kurią vyras tempėsi tolyn nuo lauko durų.

-Bėk!- ji suriko ir aš nurijusi seiles paklusau. 

Pradėjusi skintis kelią tarp šakų dar stipriau pravirkau. 

Ava. Kodėl tu užrakinai duris?! 

Kai jau nebemačiau namų ir aplinkui matėsi tik medžiai suklupau ir įvėliau į plaukus rankas. Mano skruostais ritosi ašaros.

-Ava.- sukukčiojau. 

Kaltė griaužė mane iš vidaus. Pradėjau rautis sau nuo galvos plaukus ir galiausiai subliuškusi ant samanų užsimerkiau.

-Kodėl, Ava.- kukčiojimo sustabdyti negalėjau.

Išgirdusi klyksmą pakraupau ir susiriečiau į kamuoliuką. Gulėdama apsiglėbiau savo kelius ir paslėpiau juose veidą.

Nežinau kiek pragulėjau tokia poza, bet jau man buvo pradėję gelti nugarą.

Staiga kažkas palietė mano petį ir aš pašokusi pamačiau mielų bruožų vaikiną.

-Ar tu Ella?- jis paklausė ir aš dar labiau pakraupusi pradėjau ropoti atgal.

-K-kas tu?- sukukčiojau.

-Ramiai.- jis švelniai paėmė mane už rankos, kurią netrukus aš prisitraukiau prie savęs.- Aš Nash.

- K-ko tu n-nori iš manęs?- sumikčiojau.

-Klausyk, -jis pakėlė mane ant kojų ir nubraukė prie skruosto prilipusią sruogą.- Tavo sesuo yra pas mane namuose gyva ir sveika. Spėjau ją išgelbėti.

-Ava gyva?- Man to net nepajutus, skruostais pradėjo riedėti laimės ašaros.

-Taip ir ji jaudinasi dėl tavęs.- Jis šyptelėjo.- Eime, ji laukia mūsų.

Vaikinas paėmė mano ranką ir mes pasileidome bėgti. Netrukus pamačiau prieš save kaimelį. Jis, kaip ir mūsų senelių, buvo viduryje miško. Tik šiame buvo... vilkai.

Staiga pamačiau pro langą Avą, subintuotomis rankomis ir patinusiu skruostu. Paleidusi Nash ranką įbėgau pro duris, taip atkreipdama Avos ir dar kažkokios moters dėmesį.

Avos POV.

-Ava!- pasukusi galvą pamačiau Ellą su Nash prie durų.

Pašokau nuo sofos ir apkabinau sesę. Abi pratrūkome verkti laimės ašaromis.

-Tu gyva.- ji sukukčiojo ir aš nekreipdama dėmesio į skausmą rankose stipriau apkabinau ją.

Verkiau iš džiaugsmo, padėjusi galvą sesei ant peties. Negalėjau sustoti. Džiaugiausi, jog jai viskas gerai.

-Tave sužalojo.- Ella atsitraukė ir švelniai paėmusi už smakro atsuko į save patinusį mano skruostą.

-Gyvensiu.- tyliai tariau ir ji nusišypsojo, bei megztinio rankove nusivalė paakius.

-Džiaugiuosi, jog tau viskas gerai.- ji nusišypsojo ir dar kartą apkabino mane.

-Aš taip pat.- silpnai šyptelėjau.

-Ava, gal tavo sesė norėtų arbatos?- paklausė ta pati moteris. Kiek sužinojau, tai ji yra Nash mama.

-Nori?- paklausiau tyliai sesės.

-Norėčiau.- Ella linktelėjo.

-Vaisinė tiks?- Nash mama pasitikslino.

-Labai.- sesė kartu su manimi atsisėdo ant sofos ir nusišypsojo plačia šypsena.