Stikliniai Vilkai

3.9

Ella papurtė galvą.

-Gal ten tiesiog kažkas buvo sužeistas?- ji bandė save įtikinti, jog tai nėra tiesa.

-Aš buvau radusi užkastus kaulus.- nurijau seiles.

-Kapinės?- Ella viltingai tarė, bet aš papurčiau galvą.

-Ella, mes ėjome paskui žudiką.- Užsidengiau veidą delnais ir vis dar negalėdama patikėti tuo užsimerkiau.

-Reikia pranešti visiems.- Ella atsistojo, bet aš atsimerkusi pagriebiau ją už riešo.

-Net negalvok.- lėtai tariau.

-Ava, mes negalime taip. Kažkas buvo nužudytas mums prieš nosį.- ji suraukė antakius ir atšovė.

-Tai ką, ateisi prieš senelius ir sakysi: Žinai močiute, mes su Ava manome, jog miške kažkoks beprotis nužudė žmogų?- Suurzgiau.

-Na, ne.- Ella pavartė akis.

-Gal geriau aš tai padarysiu.- Atsidusau.

-Tebūnie.- Ella ištraukė savo ranką iš mano gniaužtų.

-Ačiū.- šyptelėjau ir Ella pavarčiusi akis, nugara krito ant lovos.

-Mhm.- ji sumurmėjo ir aš šyptelėjusi pusė lūpų priėjau prie lango.

Pasilipusi ant palangės prisitraukiau prie savęs kojas.

Stebėjau saulę, kuri jau leidosi į miško tankumynę.

-Ava.- Ellos balsas išblaškė mano mintis.

-Mmm?- neatsisukdama numykiau.

-Kas t-ten?- ji sumikčiojo ir parodė į artimiausią medį, už kurio matėsi vyras, su šiurpia šypsena.

Jis išlindo iš už medžio ir rankoje laikydamas kruviną mečetę, pradėjo artėti. Nulipau nuo palangės ir pasigriebusi tašytę pradėjau trauktis.

-Dėde?!- suklikau, kai vyras pribėgęs išdaužė langą mesdamas akmenį. Deja jokio dėdės atsako negavau.

Su Ella pasileidome iš kambario ir užtrenkusios duris pasileidome laiptais žemyn. Girdėjau, kaip vyras įlipa pro langą į kambarį ir pasileidžia iš paskos. Jaučiau, kaip iš baimės man pradeda pintis kojos.

-Ella, bėk!- surikau, kai ji sustojo koridoriuje nesugalvodama į kurią pusę bėgti.

Ji buvo per daug išsigandusi, kad suprastų mano žodžius, tad aš pagriebusi ją už riešo pradėjau temptis lauko durų link.

-Kur jūs bėgat, mergaitės?- man spėjus Ellą išstumti į lauką, pajutau ant peties ranką.

-Ava!- sukliko sesė, kai aš užrakinau duris, kad ji neįeitų ir nepakliūtų kartu su manimi.

-Ella, bėk iš čia!- surikau ir atsisukau į vyrą, kuris pradėjo mane temptis į namo gilumą. - Bėk!

-Ava!- Sukliko.

Sesės skruostais pradėjo ristis ašaros. Ji ranka trenkusi į stiklą pravirko, bet vėliau paklususi pradėjo bėgti gilyn į mišką.

-Paleisk.- trenkiau vyrui iš kojos į dešimtuką ir jis suinkštęs subliuško ant grindų.

Pasinaudojusi proga užbėgau į antrą aukštą ir užsirakinau savo kambaryje. Girdėjau kaip vyras tiesiog suriaumojo iš pykčio kaip įsiutęs ir pradėjo daužyti duris. Mano skruostais sruvo baimės ašaros.

-Atidaryk, arba pasigailėsi!- vyras suriaumojo, bet aš net nemaniau jam paklusti ir lėkti mirčiai į nagus.

Staiga viskas nutilo. Nujaučiau, jog tai nėra gerai. Staiga pasigirdo didelis bumbtelėjimas ir durys išlūžusios nukrito mano pusėn, ant grindų. Suklikusi rankomis įsikabinau į palangę, bet pasigailėjau, kadangi į delnus susmigo daug šukių.