Stikliniai Vilkai

2.19

-Dabar viską pasakoji.- piktai tarė blondinas. Jo seniau buvusios mėlynos akys dabar buvo pajuodusios.

Jaučiau kaip pradedu drebėti vien nuo jo žvilgsnio. Garsiai nugurgiau susidariusį baimės gumulą gerklėje ir mintyse bandžiau sudėlioti viską į vietas.

-Aš buvau namie ir mane užpuolė vampyras.- labai tyliai pradėjau. Vaikinai paniekinamai prunkštelėjo ir susižvalgę įsmeigė nepasitikinčias akis į mane.- Jis norėjo mane nužudyti, bet aš pasivertusi vilku iššokau pro langą ir nubėgau miškan, bei pasislėpiau mažyčiame urve. Vampyras jau būtų mame nudėjęs, kai mane išgelbėjo Marshal. Jis nužudė tą vampyrą ir parnešė mane namo.

Niall tikriausiai nepatikėjo, nes jo kumščiai susispaudė. Įniršio pilnomis akimis jis pažvelgė į mane ir atsistojo. Susigūžiau lyg tikėdamasi, jog jis nieko nedarys. Bet atėjęs Liam pasodino blondiną.

-Niall, tu ją gasdini.- rimtai tarė.

Niall sužaibavo akimis į mane. Tėtis pritūpė prieš mane ir suėmė už skruosto.

-Kas iš tikrųjų nutiko?- švelniai paklausė.

-Bet ką aš sakiau tiesa.- tyliai sukukčiojau.

-Mieloji, vampyrai neegzistuoja.- susiraukė.

-Jei manim netikit, tai net nesistenkit su manimi pasikalbėti.- nusivaliau ištryškusią ašarą ir nusisukusi prisitraukiau kojas.

Liam atsiduso ir išėjo palikdamas mane svetainėje vieną su Niall ir Louis. Pajaučiau kaip kelios sūrios ašaros nurieda mano skruostu. Išgirdau kaip kažkas atsistojo ir priėjo prie manęs. Kad ir kas tai buvo aš nesiruošiau su juo kalbėti.

-Jess?- tyliai paklausė balsas. Tai nebuvo jokio vaikino. Šis balsas buvo Eleanoros.

Atsisukau ir pažvelgiau liūdnu žvilgsniu į ją.

-aš tavim tikiu.- perbraukė delnu per skruostą ir prisitraukė mane apkabinimu.- Aš pati neseniai mačiau vampyrą. Ir dieve, tos iltys.- ji nusipurtė.

Jaučiau kaip skruostais ritasi ašaros. Galiausiai aprimusi atsitraukiau nuo Elės.

-Tau reikia pailsėti. Duok pakeisiu tavo tvarstį, nes šis permirkęs krauju ir padėsiu nusigauti į kambarį, gerai?- švelniai paklausė.

Šyptelėjau ir pasitraukusi nuo akies mėlynų plaukų sruogą linktelėjau. Elė pasišalino iš kambario ir neužilgo grįžo su nauju tvarsčiu. Pakeitusi mano senąjį į švarų Eleanora persimetė vieną mano ranką sau per petį ir padėjo atsistoti. Su Elės pagalba nusigavau į kambarį ir atsiguliau į lovą. Palinkėjusi labos Eleanora pasišalino. Užsiklojusi kaldra užsimerkiau ir patogiau įsitaisiusi išleidau palengvėjimo atodusį.

Kai jau buvau beveik užmigusi išgirdau žingsnius. Apsimečiau mieganti, bet įsiklausiau. Jaučiau kaip lova įdumba. Pasimuisčiusi išleidau atodūsį ir atsisukau į žmogų, atėjusį į mano kambarį. Nenustebau pamačiusi Niall ir galiu pripažinti, jog šiek tiek ant jo pykau. Jis priglaudė savo delną man prie skruosto ir norėjo įsisiurbti man į lūpas, kai aš atstūmiau jį ir atsisėdusi nusisukau. Jaučiau kaip Niall susikrimta ir prisėda šalia. Jis padėjo man ant peties ranką ir gailiai pažvelgė į mane.

-Jess...- jis tyliai prakalbo. Nepajudėjau iš vietos ir toliau žaidžiau savo pirštais.- Aš atsiprašau. Buvau tikras kvailys. Tiesiog grįžęs pamačiau, jog niekur tavęs nėra ir labai susinervinau.

Niall palietė mano skruostą, bet aš nusukau galvą nuo jo, jog jis nematytų mano ištryškusių kelių ašarų.

-Jess, prašau atleisk man.- Niall balsas pradėjo lūžinėti parodydamas, jog jis verkia.

Atsisukau savo akis į vaikiną ir leidau savo ašaroms toliau tekėti.

-Tai daugiau nepasikartos.- Niall apkabino mane.

Iš pradžių neatsakiau į apkabinimą, bet pajautusi, jog Niall tai žlugdo neatsispyriau. Apglėbusi jį savo gležnomis rankutėmis paslėpiau veidą jo kaklo linkyje ir sukukčiojau.

-Atleidžiu tau, Niall.- tyliai sumurmėjau ir pajaučiau kaip blondinas mane tvirčiau suspaudžia glėbyje.

Po keletos minučių abu atsitrakėme ir aš atsiguliau. Niall liūdnai nusišypsojęs jau norėjo eiti į savo kambarį, kai aš pagriebiau jį už rankos taip jį sustabdydama. Niall atsisuko į mane.

-Pasilik.- tyliai tariau.- Nenoriu, jog tu vėl išeitum.

Niall linktelėjo ir aš nusirengusi iki apatinio trikotažo užsiklojau. Niall nusiėmęs maikę ir kelnes atsigulė šalia. Apglėbęs mane savo raumeningomis rankomis per liemenį prisitraukė mane arčiau ir aš padėjau savo galvą jam ant krūtinės. Sulaukusi bučinuko į plaukus šyptelėjau ir leidau sau panerti į sapnų karalystę.

Kai pabudau Niall šalia jau nebuvo. Pasiremdama alkūnėmis atsisėdau ir atsidusau. Nusiklojusi kaldrą pasiėmiau vakarykščius drabužius ir apsivilkau juos. Kojos labai neskaudėjo, bet nesakau, jog skausmo visai nebuvo. Nušlubčiojau prie durų ir pasirėmusi siena pastųmiau jas. Apsižvalgiau lyg ieškodama, kas gali padėti nulipti laiptais su sužeista koja. Nudžiugau pamčiusi tėtį. Jis priėjo prie manęs ir aš pakštelėjusi jam į žandą paprašiau pagalbos. Tikėjausi, jog jis man leis persimesti ranką per petį, bet jis pakėlė nuo žemės nuotakos stiliumi ir aš iš netikėtumo suspygau. Nusijuokiau ir kai atsidūriau virtuvėje padėkojau.

Buvau žiauriai išalkusi, mat vakar nieko nevalgiau. Pamačiau ant stalo blynus ir nieko nelaukdama įsidėjau 5 į lėkštę. Užsipylusi uogienės susigrūdau blynus į burną.

Išgirdau kikenimą ir atisukau ten, iš kur jis sklido. Tarpduryje, pasirėmęs nugara stovėjo blondinas. Šyptelėjau jam ir sukrizenusi sukramčiau žandų turinį. Niall priėjo ir pakštelėjęs man į žandą nužygiavo prie šaldytuvo.

-Kaip koja?- paklausė.

-Neskauda jei nieko nedarau.- patrukčiojau pečiais ir įsidėjau dar vieną blyną į burną.

Pavalgiusi padėkojau už maistą ir nušlubavau į svetainę. Ten sėdėjo Louis apsikabinęs Eleanora. Šyptelėjusi jiems sukritau į sofą ir atsidusau. Pasirodo balandėliai manęs nepastebėjo, nes pradėjo aistringai bučiuotis ir aš užsidengiau burną, jog nepradėčiau lūžti per visus namus. Louis parvertė Eleanorą ir užgulė. Neišketusi pradėjau juoktis ir stebėjau kaip abu raudoni, it burokai balandėliai atsitraukia vienas nuo kito.

Pradėjau juoktis susiėmusi už pilvo. Nuo stipraus juokimosi net nukritau nuo sofos. Girdėjau kaip į svetainę sueina dar keli žmonės. Nekreipiau į juos dėmesio ir toliau juokiausi aukštyn kojom,nes kai kritau- kritau žemyn galva ir kojos pasiliko ant sofos viršuje. Netrukus iš mano būsenos pradėjo visi juoktis. Tai buvo laimingiausia akimirka mano gyvenime.

*Po 1 mėnesio*

Atsibudau nuo žadintuvo. Per mėnesį mano koja sugijo ir nuo šiandien vėl pradėsiu eiti į universitetą. Suurzgusi paėmiau į ranką tebeskambantį žadintuvą ir stipriai mečiau į sieną. Pasigirdo garsus dūžis ir aš atisdususi pasisukau. Sugebėjau nusiristi nuo lovos. Suinkščiau ir pasikėlusi nuo žemės atsidariau spintą. Akys perbėgo per dailiai sudėtus drabužius. Pirštais perbraukiau per nuos ir taip ir stovėjau, kol neužtikau baltos suknelės. Pasigriebusi ją apsirengiau ir neryškiai pasidažiusi susigarbanavau jau truputį šviesesnius mėlynus plaukus. Pasigriebiau kurpinę ir išėjau iš kambario.

Nubildėjusi laiptais nubėgau į virtuvę. Ji buvo tuščia, kadangi dabar tik 6:30 ryto. Pasidariusi sausų pusryčių prisėdau prie stalo ir begalvodama lėtai valgiau. Net nepastebėjau, kaip indelis po keliasdešimties minučių buvo tuščias atsidusui pažvelgiau į laikrodį ir pamačiau, jog iki išvažiavimo į mokyklą liko 10 min. Staigiai atsistojusi padėjau nešvarius indus į kriauklę ir užbėgau į viršų. Įėjusi į savo kambarį pasigriebiau tebesikraunantį telefoną, kurį man prieš savaitę nupirko Niall ir tyliai, bet greitai nulipau žemyn. Pasigriebusi savo kuprinę papuoštą spurgomis išlėkiau iš namų ir nubėgau garažo link. Išsivariusi savo eržilą užsidėjau šalmą ir nukūriau.