Stikliniai Vilkai

3.1

Ramiai gėriau arbatą ir pajaučiau kaip mano odinio švarko kišenėje suvibruoja telefonas. Išsitraukusi jį pažiūrėjau kas skambina ir prunkštelėjau. Skambino mokyklos direktorius. Paspaudusi atsiliepimo mygtuką prisidėjau telefoną prie ausies.

-Klausau.- apsimestinai maloniai tariau.

"Ar kalbu su panele Anderson?"- pasigirdo senyvo vyriškio balsas.

-Taip, tai aš. Kokios problemos, pone direktoriau?- paklausiau.

"Jūsų dukros dabar sėdi pas mane kabinete. Jos prisidirbo, todėl atvykite kuo greičiau. Reikia pasikalbėti apie jų nepriimtiną poelgį."- viską išaiškino direktorius ir aš vos susilaikiau neprunkštelėjusi.

-Būsiu po penkilikos minučių.- tariau ir padėjau ragelį.

Nustačiau šaltą veidą ir išėjau iš kabineto, dar prieš tai pasiėmusi savo mašinos raktelius.

-Nieko neįleidžiat, net jeigu atėjo tartis iš kitos gaujos.- šaltai tariau sargybiniams ir nužygiavau lauko durų link.- Ashton, atsakingas!- surėkiau prieš išeidama.

Priėjau prie lauke stovinčios mašinos. Įlipusi užvedžiau ir prisisegusi diržą paspaudžiau gazo pedalą. Išlėkusi iš miško įsukau į pagrindinį kelią.

Neužilgo jau stovėjau mokyklos aikštelėje. Įėjau į mokyklą ir pasukau direktoriaus kabineto link. Pabeldusi išlaikiau šaltą veido įvaizdį ir įėjau.

Ant plasmasinių kėdžių sėdėjo dvi mergaitės. Viena buvo blondiniškais palaidais plaukais, o kita blondiniškais plaukais surištais į aukštą arklio uodegą. Mergaičių mėlynos akys susmigo į mane. Jos buvo pilnos kaltės ir apgailestavimo.

-Taigi kas nutiko?- paklausiau priėjusi prie savo mergaičių ir padėjau rankas joms ant pečių.

-Ella sulaužė berniukui nosį.- pasižiūrėjau į nuleidusią galvą palaidais plaukais mergaitę.- O Ava pabėgo iš pamokų.

Atsukau į jau 13-ikos sulaukusias mergaites. Pastebėjau Avos akyse ašaras, be to jos skruostas buvo patinęs. Nustebau, nes Ava nebuvo ta, kuri smurtautų, būtų drąsi ar mėgtų dėmesį. Ji buvo uždara ir trapi asmenybė, o Ella jos priešingybė. Jos myli viena kitą ir padarytų bet ką dėl kitos.

-Esu tikra, jog yra priežastis kodėl tai nutiko.- susiraukusi atsisukau į direktorių.-Ar išklausėt mergaičių pasakojimų? Paklausėt kas iš jų pusės nutiko?

-Aš niekada neklausiu mokinių.- suprunkštė direktorius.- Vaikai yra melagiai ir jais negalima pasitikėti.

Priėjau prie jo ir agresyviai pasilenkiau, jog mus skirtų nedidelis atstumas.

-Kai buvau 14-os man buvo patikėta vadovavimui.- kandžiai tariau.- 15-os ėjau gelbėti pagrobtų žmonių nors jų viai nepažinojau. 16-os tapau slaptąja agente.- Suspaudžiau kumščius ir pažiūrėjusi atgal pamačiau kaip Ella raminamai apkabina Ava.- Ir dar manote jog vaikais negalima pasitikėti?- suurzgiau ir pajaučiau kaip manyje sukyla pyktis.- Savo mergaites aš žinau, nes esu jų mama. Taigi dabar mes jas IŠKLAUSYSIM.

Direktorius garsiai nurijo seiles ir skubiai linktelėjo. Atsitraukiau ir pritūpusi prie dvynukių nuvaliau Avai ašaras. Šiltai nusišypsojau mergaitėms ir apkabinau. Atsitraukusi padarąsinamai šyptelėjau.

-Kas nutiko?- šiltai paklausiau.- Pirma tegul paklausom Avos, o po to Ella. Gerai?- suėmiau mergaičių delnus.

Ava sugniaužė mano ranką ir užsimerkusi išpūtė orą iš plaučių. Žinojau, jog jai tai iššūkis, nes ji buvo tyli ir su pažįstamais nekalbanti mergaitė.