Stikliniai Vilkai

3.7

Avos pov.

Stebėjau, kaip pro duris išeina vienintelis žmogus, kuriam sugebėjau atsiverti. Ella, stovinti šalimais taip pat braukėsi ašaras atbula ranka. Ji pažvelgė į mane ir sunėrė mūsų rankas lyg sakydama- ji sugrįš. Pažvelgiau į tėtį, kuris ką tik sugriovė mūsų draugystės ryšius su juo. Jaučiau, kaip Ella taip pat pažiūri į jį ir stipriai suspaudžia kumštį kita ranka.

-Nekenčiu tavęs.- Šie žodžiai man tiesiog išsprūdo iš lūpų. 

Tėtis pažiūrėjo į mane lediniu žvilgsniu.

-Ji melavo.- Jis sušnypštė.

-Ką melavo, Tėti?!- Ella pratrūko kartu su manimi.

-Ji buvo pas Marshal, o melavo, jog buvo miške visą naktį.- Tėtis šaltai tarė ir suspaudė rankas į kumščius.

-Ji ir buvo miške, Tėti! Aš ją susitikau! Buvo kilęs konfliktas tarp mūsų!- Ellos akyse pasirodė kaltės ašaros.

-Tiesiog patylėkit abi, arba jūs seksit mamai iš paskos!- jis užrėkė taip, kad mes abi net kruptelėjome.

-Tu mums nebe tėtis.- Sušnypščiau ir atleidusi Ellos ranką pasileidau kambario link.

Nežinau kodėl, bet čia likti nebenorėjau. Geriau seksiu mamai iš paskos, nei būsiu su Tėčiu. Išsitraukusi iš spintos kuprinę ir tašę pradėjau viską į jas krautis. Susidėjusi drabužius nubėgau greitai iki virtuvės ir prisidėjau maisto, kuris nesugestų mano kuprinėje. Prisipylusi kelius buteliukus vandens nusinešiau viską į kambarį. Mane pasitiko palūžęs Ellos žvilgsnis.

-Ella?- padėjusi visus valgius prie kuprinės priėjau prie sesės. Ji pratrūko kukčioti ir tiesiog įgriuvo į mano glėbį.

-Negaliu patikėti, kad Tėtis taip pasielgė.- Ji atrodė visiškai palūžusi.

-Ramiai, viskas bus gerai.- švelniai tariau ir perbraukiau ranka per šilkinius mergaitės plaukus.

-Tu mane irgi paliksi su juo, taip?- mergaitė atsitraukė nuo manęs ir nusivalė ašaras.

-Ne,- papurčiau galvą.- Mes bėgsim kartu.

-Bet kur?- Ellos veide švystelėjo keista mimika.

-Nežinau.- pakartojau mamos žodžius.- Ji žino mus labai gerai, tad tikrai supras, jog seksime jai iš paskos.- Garsiai mąsčiau.- Mes ją rasime, Ella.

-Gerai.- mergaitė linktelėjo. Jos akys prisipildė ryžto.

-Susidėk daiktus. Bėgsime iš čia naktį.- Linktelėjau ir šyptelėjau mergaitei. Net nežinau kada tapau tokia drąsi.

-Bet mums reikia ir ginklų.- Ella užsiminė apie apsaugą.- Palauk, man mama rodė vieną vietą. Tuoj grįšiu.

Ellai pasišalinus iš kambario sudėjau maistą į kuprinę ir dėl visa pikto pasiėmiau žemėlapį. Sugrūdusi į tašę patogiausius iš rastų drabužių pasiėmiau pleduką ir kelias pagalvėles. Jaučiausi lyg filme. Mama išeina, vaikai traukia iš paskos.

-Štai.- mano mintis nutraukia Ellos balsas. Rankose ji laiko tris ginklus, tašytę ir kelias granatas.

-Kur tu juos radai?- prieinu ir paimu vieną ginklą jai iš rankų.

-Mama parodė, prieš viskam prasidedant.

-Tai tu jau tada žinojai apie gaują?- stovėjau šokiruota.

-Ne.- ji papurtė galvą.- Mama parodė tik atsargumo dėlei, ką daryti jeigu užpuola.

-Aišku.- linktelėju.