Stikliniai Vilkai

3.6

Pabudau nuo paukščių čirškesio aplinkui. Atsistojusi ant keturių nusipurčiau nuo savęs užkritusius rudeninius lapus ir kiek pamankštinusi kaklą pasileidau namų link. Kai jau buvau už kilometro nuo bazės pasiverčiau žmogumi ir išsitraukusi iš už kelnių ginklą iš atsargumo užtaisiau jį. Išgirdusi lūžtančią šakelę sau už nugaros sustojau ir suėmusi ginklą abejomis rankomis staigiai apsisukau, bei apsižvalgiau. Pamačiusi prieš save Ellą atsidusau, o ši pašoko išsigandusi.

-Atleisk, nežinojau, jog tai tu.- Šyptelėjau, o ta vis dar transo būsenoje papurtė galvą.

-Tu nesveika.- Ella galiausiai atsigavusi kirto.

-Ella?- Tyliai tariau.- Aš tikrai atsiprašau. Tiesiog turiu tokį instinktą.

-Instinktą kam, Mama?- Ellos veidas virto į šaltą.- Žudyti visus iš eilės?

-Aš taip nesakiau.- papurčiau galvą.- Klausyk, mieloji. Nuo dabar, kai žinai visą tiesą tau nėra saugu. Priešais stebi kiekvieną mūsų žingsnį.

-Sutinku.- Mergaitė linktelėjo ir aš palengvėjančiai, jog ji suprato, atsidusau.- Bet mes su Ava turime saugotis ne vien tik priešų.

-Ką turi omenyje, mieloji?- mano krūtinę pervėrė nerimas.

-Mes turime saugotis ir tavęs.- Mergaitės žodžiai kirto man taip staigiai ir iš pasalų, kad net paėjau žingsnį atgal.- Jei manai, jog aš tau atleidau už melą, labai klysti. Tokie dalykai neatleidžiami, Mama.

Mergaitė papurtė galvą ir atsukusi man nugarą pradėjo eiti tolyn, bet netrukus sustojo ir pasuko galvą į mane, kad matytų mane per petį.

-Dar vienas dalykas. Nevadink manęs taip.- Mergaitė įsmeigė savo šaltas akis į mane.

-Ella.- ištiesiau ranką ir paėjusi į priekį pačiupau ją už riešo, bei atsukau į save.

-Ko nori, Mama ?- pašaipiai paklausė Ella. Atrodo ji man prieš akis tiesiog pasikeitė. Neatpažįstu jos.

-Kas tau?- paklausiau rimtai.

-Pirma tu atsakyk.- Mergaitė sušnypštė ir aš pajutau, kaip nebegaliu to iškęsti.

-Ella, ko tu nori?!- pratrūkusi pakėliau balso toną ir atsitraukusi pakėliau rankas.- Tu nesupranti, jog ir be tavo kaprizų turiu rūpesčių?! Manai, jog nesakiau jums tiesos dėl to, jog nuslėpčiau ir jums vėliau smogčiau iš pasalų?! Ne! Aš norėjau, jog jūs kol galite pagyventumėte normalų gyvenimą! Galvoji man buvo lengva?! Kiekvieną kartą, kai jūs paklausiate ko nors, telktis vaizduote?! Nė velnio! Ko tu nori, Ella?! Nors ne, man nerūpi! Eik daryk ką nori!- sustojau ir giliai kvėpuodama pažvelgiau į mergaitę, kuri stovėjo šoko būsenoje.- Tikėjausi, jog viskas bus kitaip.- pridūrusi paskutinį kartą pažvelgiau į mergaitę.

Papurčiusi galvą apsisukau ir nuėjau. Mano skruostais plūdo ašaros. Tikėjausi, jog mūsų santykiai bus kitokie, bet suklydau. Ir labai.

Priėjusi bazę nustačiau šaltą veidą ir nusivaliau ašaras. Įėjusi pro duris stipriai trenkiau jomis ir pradėjusi eiti savo kabineto link sutikau James.

-Kur buvai visą naktį.- Jis atrodė įtūžęs.

-Miške.- Šaltai tariau.

-Nesek pasakų ir nešvaistyk mano laiko.- James dar labiau įtūžo ir suėmęs skaudžiai man už riešo grėsmingai palenkė galvą priekin.

-Aš nemeluoju, James.- atkirtau.

-Klausyk, Jess, aš nenoriu pyktis su tavimi.- James giliai įkvėpęs atsuko į mane šaltas akis.

-Tuo labiau aš.-Linktelėjau ir stipriai truktelėjau ranką, taip ją išlaisvindama iš James gniaužtų.

-Tai?- James pakėlė antakį.

-Aš buvau miške.- Pasakiau ir pasitryniau paraudusį riešą.

James kiek patylėjo ir galiausiai nusukęs savo akis į sieną prabilo:

-Dink.- Šaltai tarė ir atsisuko.- Dink iš čia. Nenoriu daugiau tavęs čia matyti.

Šokiruota pažvelgiau į vaikiną. Mano ranka pati pakilo ir skėlė jam antausį.

-Su mielu noru.- sušnypščiau ir pajutusi kaip mano akys sudrėksta pasileidau kambario link.

Užtrenkusi kambario duris išsitraukiau iš spintos lagaminą. Padėjusi jį ant lovos pradėjau mesti drabužius į jį. Mano skruostais sruvo ašaros. Negalvojau, jog viskas susiklostys šitaip.

Išsitraukusi iš stalčiaus dokumentus ir likusius ginklus susimečiau į kitą tašę, bei užsidėjusi ją ant peties pasileidau iš kambario.

-Mama?- Kai jau buvau priėjusi James- jis tebestovėjo toje pačioje vietoje- išgirdau Avos balsą.- Tu kažkur išvyksti?

Atsisukau į mergaitę ir ji pamačiusi mano ašaras sustingo. Deja šalimais Avos stovėjo ir Ella.

-Taip, išvykstu.- linktelėjau ir pamačiusi Avą pratrūkau kukčioti.

Palikusi tašes ant grindų priėjau prie dvynukių.

-Būkit stiprios.- sušnabždėjau ir pamačiusi, kaip Avos skruostu nurieda ašara apkabinau ją. Mergaitė stipriai suspaudė mane savo rankose. Pažvelgiau į Ellą, kuri taip pat susigraudinusi žvelgė į mus iš šono.- Eikš.

Praskėčiau rankas dvigubui apkabinimui ir ši įlėkė man į glėbį.

-Tai dėl manęs, tiesa?- mergaitė tyliai sušnabždėjo man į ausį.

-Net nedrįsk taip galvoti.- pakštelėjau į jos viršugalvį ir netrukus tą patį padariau ir su Ava.

-Tai kodėl?- Ella žibančiomis akimis pažvelgė į mane.

-Jūsų tėtis nenori manęs čia matyti.- papurčiau galvą Avai atsitraukus.

-Tai tegul pats išeina!- Ella suriko ir pratrūko kukčioti.

-Ella, nesakyk taip.- papurčiau galvą ir nuvaliau jai nuo skruostų ašaras.

-Ar tu mus lankysi?- Ava graudžiai tarė ir aš atsisukau į ją su liūdna šypsena.

-Prižadu.- linktelėjau.

-Kur tu vyksi?- Ella paklausė.

-Nežinau.- atsidusau ir nurijau gerklėje susidariusį gumulą.- Jūs žinot mano Skype. Paskambinsiu jums kai tik galėsiu.

Nusivaliusi ašaras sau nuo skruostų pasiėmiau lagaminus ir pažvelgiau į James paskutinį kartą.

-Sėkmės gyvenime.- Ties tais žodžiais išėjau iš bazės.

********

Žinau, jog tai trumpesnė dalis, nei kitos, tiesiog norėjau dalį pabaigti graudžia ir intriguota pabaiga. Dalį parašiau šiandien ir ją jums pateikiu visai šviežią.

Taip, ir dar vienas dalykas: Ačiū už 17k peržiūrų!

unicorn_magic__