Stikliniai Vilkai

4.15

Kaip tik tuo metu suskambo mano telefonas. Pažvelgiau į ekraną ir atsidusau.

-Skambina Conor.- Tyliai tariau.

-Leisiu jums pakalbėti.- Joe išėjo iš kambario, uždarydamas paskui save duris.

Giliai įkvėpusi paspaudžiau atsiliepimo mygtuką ir pridėjau telefoną prie ausies.

-Anderson.- nurijusi seiles tariau.

-Ava, kur tu esi?- Pasigirdo paniškas Conor balsas.

-Nakvoju pas draugą.- Pasakiau tiesiai šviesiai ir jau maniau, kad jis pradės rėkti kodėl jam nepranešiau, kai jis atsakė priešingai.

-Oh, tada gerai.- Jo balsas jau buvo ramus ir švelnus. Mano akys išsiplėtė. Jam net nerūpi kur tiksliai esu.- Tik..

Jam nespėjus atsakyti padėjau ragelį ir numečiau telefoną tolyn. Mano akyse susikaupė ašaros. Ar aš iš tikrųjų jam nerūpiu?

Kambarį perskrodė dar vienas telefono skambutis. Pamačiusi, jog tai vėl Conor, neatsiliepiau, o palikau jį gulėti ten pat kaip ir pirmai.

Mano skruostu nusirito ašara ir aš pajutau, kaip mano galvą perveria žiaurus skausmas. Netrukus mano kūnas tarytum atsijungė ir aš gulėdama sukritau ant lovos. Jaučiau, kaip pilve susiraizgo baimės mazgas. 

Bandžiau šauktis Joe pagalbos bet nieko neišėjo. Galiausiai sukaupusi likusias jėgas paspaudžiau Conor skambučio atsakymo mygtuką, bei sugebėjau paspausti garsiakalbio mygtuką.

-Ava, kodėl numetei ragelį?- Jis paklausė.

Pravėriau burną ir pabandžiau kažką pasakyti, bet gavosi tik neaiškus garsas.

-Ava?- Conor pasimetė.- Ar viskas gerai?

-Joe.- šiaip ne taip pavyko pasakyti Joe vardą.

-Atvykstu.- pasigirdo daug krebždesių.- Tik neužmik, Ava viskas bus gerai.

Mano skruostais pradėjo riedėti ašaros. Pirmą kartą buvau tokia išsigandusi. Mano kūną badė žiaurus skausmas. Jaučiau kaip po truputį sąmonė apsiblausia ir mane pasiglemžia tamsa.

*****

Pabudau ligoninės palatoje. Vis dar negalėjau pajudėti, bet bent jau nebebuvo to skausmo. Šalia ant kėdės, laikydamas mano ranką miegojo Conor. Dabar taip norėčiau jį apkabinti, bet negalėjau. Buvau lyg paralyžuota.

Į palatą įžengė vyras, apsirengęs baltu chalatu ir kažką švirkštu suleido į lašinę, kuri buvo prijungta man prie rankos.

-Kaip jaučiatės?- daktaras paklausė manęs.

Mano akys bėgiojo nuo jo iki Conor ir netrukus pritvinko ašarų. 

-Viskas gerai,- daktaras ėmė mane raminti.- Čia tik laikinas simptomas.

Mano akys išsipūtė. Simptomas KO?

-Jūs nežinote apie savo ligą?- Jis sutriko. 

Sumirksėjau kelis kartus, pranešdama, jog neturiu nė supratimo kas vyksta.

-Panele, užjaučiu, bet jums nustatytas trečios stadijos smegenų vėžys.- Daktaras užjaučiamai tarė ir aš pajutusi, kaip galiu judinti vieną ranką, spūstelėjau miegančio Conor ranką. 

Jis šiek tiek pramerkė akis ir sutikęs mano apsiašarojusias pašoko, bei perbraukė per veidą delnu.

-Panelė po truputį pradės vėl jausti kūną, tik neskubėkite nieko daryti.- Daktaras arė ir Conor linktelėjęs, palaukė kol šis pasišalins iš palatos.

Mano skruostais tebeplūdo ašaros. Conor priglaudė savo delną prie vieno iš skruostų ir nykščiu nuvalė ašaras.

-Viskas gerai.- jis švelniai nusišypsojo.- Aš tavęs nepaliksiu. Mes nugalėsime vėžį, gerai?

Pajutusi, kaip jau galiu jausti beveik visą kūną linktelėjau.

-Sumokėsiu už vaistus kiek reikės. Jeigu prarasiu tave, nežinau ką pasidarysiu.- Jo žodžiai dar labiau mane sugraudino, tad aš nenorėdama daugiau verkti, pasislinkau į lovos kraštą, duodama jam vietos atsigulti šalia.

-Atleisk, kad numečiau ragelį.- Tyliai tariau ir Conor pakštelėjo man į viršugalvį.

-Viskas gerai.- Jis tarė ir atrėmė savo smakrą man į pakaušį.

*****

Pirmoji vaistų dozė buvo suleista užvakar. Šiandien jau turiu gauti stipresnę, trečią. Nuo galvos pradėjo slinkti plaukai. Man baisu, kaip ar aš išgyvensiu. 

Ella sužinojusi apie mano ligą, atrodo atsiribojo, lyg jai būtų gėda turėti tokią sesę. Jos veiksmai privertė mane beveik palūžti ir tikrai būčiau palūžusi, jei ne Conor ir kiti likę draugai.

Kiekvieną dieną Jack, Anna ir Conor aplanko mane ir prabūna iki riboto lankymo laiko. Esu jiems dėkinga, jog jie manęs nepaliko.

Stebėjau, kaip daktaras suleidžia į lašelinę vaistus, kurie mane padaro silpna ir padeda naikinti vėžio ligą. Kvėpavau pro du vamzdelius, kurie buvo prijungti prie aparato, kuris duodavo man ne tokio sauso deguonies.

Neiškentusi slogios tylos prakalbau.

-Kiek man yra šansų išgyventi?- šis klausimas mane griaužė iš vidaus jau kelias dienas.

-Dar nenustatėme.- Daktaras ramiai tarė, stebėdamas ar lašelinė tinkamai kapsi.- Bet pagal simptomus, vaistai veikia teisingai, o tai suteikia daugiau šansų.

-Oh,- tyliai atsidusau ir atsisėdusi lovoje, pažvelgiau į pagalvę, kuri buvo papuošta mano nuslinkusiais plaukais.

Kai daktaras išėjo, atsistojau ir pasiėmusi lašelinės stovą, bei juo pasiremdama, pradėjau eiti savo palatos vonios link. Eiti sekėsi sunkiai, keliais momentais vos nepargriuvau, bet galiausiai nusigavusi, atsidusau iš palengvėjimo.

Pažvelgusi į veidrodį pamačiau beveik be plaukų merginą, baltu it popierius veidu, prisijungusią prie nosies kvėpavimo aparatą ir prie riešo lašelinę. Buvau sulysusi, po akimis puikavosi juodi ratilai. 

Paliečiau savo galvą, kuri buvo beveik nuplikusi ir pajaučiau, kaip akyse susikaupia ašaros. Net pati to nepajutusi, pratrūkau kukčioti. Į palatą įbėgusi seselė priėjo prie manęs ir pradėjo raminti, bet aš negalėjau nustoti verkti. Muisčiausi tol, kol galiausiai atėjo daktaras ir suleidęs raminamųjų ir migdomųjų, paguldė į lovą.

Pajutusi, kaip mano kūnas atsipalaiduoja ir pradeda kristi į miego bedugnę, užsimerkiau ir panirau į sapnų karalystę.