Stikliniai Vilkai

4.

-Tai ko mes laukiam?- pakėliau antakį.

-Gerai, einam į lauką.- ji mostelėjo ranka.

Pasileidau link durų. Nusileidusi laiptais sustojau ties Liam. Jis nustebęs pažiūrėjo į mane.

-Tėte,-kreipiausi į jį ir pastebėjus kaip jo akys sužibo šyptelėjau.- išmokyk mane pasiversti vilku.

Nustačiusi šuniuko akytes žiūrėjau į jį.

-Einam.- jis pasuko link išėjimo. Abiems sustojus lauke jis atsisuko į mane.- Iš pirmo karto ne visiems pavyksta todėl nenusimink jei nepavyks.- linktelėjau.- Taigi. Pradedam tuo, kad reikia galvoti apie vilką.

Padariau kaip liepta.

-Dabar bandyk juo pasiversti galvodama kaip juo tampi.

Užsimerkiau. "Aš esu vilkas. Matau kaip keičiuosi..." Jaučiau kaip kažkas keisto vyksta. Burnoje pajaučiau į lūpas įsiremenčias dvi iltis, sužemėjau, pagerėjo uoslė. Pajaučiau kaip kūną apdengia švelnus kailis. Kai viskas baigėsi atsimerkiau. Prieš save pastebėjau be žado Liam. Pakreipiau galvą norėdama save apžiūrėti. Kūną dengė"Baltas it sniegas?" Kailis. Pakraipiusi ausis vėl atsisukau į Liam. Stebėjau kaip jis su mama pasiverčia pilkaisiais vilkais ir su galva mesteli miško link.

Pradėjusi bėgti mama sustaugė. Iš medžių pakilo šimtai paukščių ir tėvai juos pradėjo vytis. Pasukiojau galvą ieškodama sau grobio. Pastebėjau žemai skrendančią šarką. Pasileidau jos link. Lėkiau pakankamai ilgai, kol galiausiai pasičiupau ją. Apsižvalgiau aplinkui. "Velniava! Po galais kur aš?!"

Išgirdau urzgimą. Pauosčiusi užuodžiau kitą vilką. Jo kvapas buvo svetimas. Atsisukau ton pusėn iš kur jis sklido. Iš už medžių išiepęs iltis artėjo juodas vilkas.

-Ko tau čia?- atšiauriai paklausė atgrąsiai artėdamas.

Suinkščiau parodydama savo baimę. Jis sustojo ir pakreipė galvą lyg domėdamasis manimi. Deja suklydau.

-Ką veiki mūsų teritorijoje?!- jis dar pikčiau nei pirmai.

-Aš atsiprašau. Nežinojau.- padėjusi grobį ant žemės sulemenau.

-Aa, tai tu naujokas?- jis bjauriai nusijuokė.- Tada reikia tau parodyti taisyklių pažeidimo pasekemes.

Jis išiepė savo iltis. Pasigriebusi savo grobį suglaudžiau ausis ir vėl suinkščiau. Jis nekreipdamas į tai dėmesio artėjo.

-Pasiversk žmogumi.- mestelėjo.

-K-ką?- pasimečiau.

-Vaikinuke, tu mano tėvo valdose ir turi klausytis mano nurodymų.- suurzgė.

Padėjusi grobį ant žemės pasiverčiau savo žmogaus pavidalu. Akys spindėjo nuo ašarų. Jis sustojo.

-Tu-u mergina?- jis nustebo, bet šį kartą jis paklausė švelniai.

Palinkčiojau. Bijojau jo. Nusirito viena ašara. "Negi man vėl jis darys tą, ką darė patėvis?".

-Ką tu man da-arysi?- bailiai paklausiau jo ir susiriečiau į kamuoliuką.- pra-ašau nemušk man-nęs.

Sukukčiojau ir leidau laisvai tekėti ašaroms. Staiga vilkas pavirto vaikinu. Jo plaukai buvo susitaršę, akys nustebusios. Vilkėjo paprastus drabužius. Rankas puošė tattoo. Šiaip jis man atrodė mielas.

Jis priėjo prie manęs priversdamas mane dar labiau susigūžti. Staiga jis pasakė tai ko nesitikėjau labiausiai.

-Gražuolių neskriaudžiu.- su nykščiu nuvalė mano ašaras.- Galiu sužinoti tavo vardą?

-Mia arba kitaip Omega. O tu?- vis dar susirietusi paklausiau.

-Louis. Arba kitaip Aplha.

Staiga išgirdau staugimą. Atpažinau jį. Jis buvo Liam. Po kiek laiko pasigirdo dar vienas staugimas. Mama. Jie manęs ieško.

Louis staigiai pasivertė vilku ir iššiepęs iltis pradėjo urgzti.

-Louis nereikia. Tai mano tėvai. - bandžiau jį sulaikyti. Jis pažiūrėjo į mane.

-Tarp mūsų nieko nebuvo. Tu nežinai manęs. Aš tavęs.- jis pradėjo trauktis.

Ir jis nušuoliavo tolyn.