Stikliniai Vilkai

4.12

Mums su mama įvažiavus į kiemą, į lauką išėjo Conor.

-Gal pagaliau pasakysi kas tu?- jis prisistatė prie mano mamos.

-Conor,- subariau jį, dėl jo šiurkštaus tono.

-Esu Avos mama.- Mama nusiėmė akinius ir įsmeigė savo rudas akis tiesiai į jį.

Conor suraukė antakius, bet man prisidėjus prie mamos pusės pasidavė.

-Eime,- jis mostelėjo į namų vidų.

Kai visi suėjome, mama nusivedė mane į vonią ir pasodino ant vonios krašto. Iš spintelės paėmusi vatos kelis gabaliukus ir juos sudrėkinusi, pridėjo prie žaizdos, ties skruostu. Susiraukiau iš skausmo, bet susilaikiau nesuinkštusi ir tik stipriau delnais suspaudžiau vonios kraštus.

Mama man palaikomai nusišypsojo ir aš silpnai šyptelėjau atgal. Kai galiausiai mano veidas buvo sutvarkytas, mes išėjome iš vonios ir aš virtuvėje išgėriau vaistus nuo skausmo.

-Kaip Jack?- paklausiau į virtuvę taip pat atėjusio Conor.

-Nekaip.- Jis pasirėmė nugara į spintelę ir vis dar kiek įtariai žvelgdamas į mano mamą, atsiduso.

-Ar galim šnektelėti akis į akį?- paklausiau.

Sulaukusi sutrikusio Conor linktelėjimo, nusivedžiau jį į svetainę.

-Kada būtum man pasakęs?- paklausau, atsukusi jam nugarą ir žvelgdama pro langą.

-Nežinau.- Sulaukusi tik tokio atsakymo, atsisukau atgal į jo pusę.

-"Nežinau"? Tik tiek?- Manyje sukilo pyktis.- Conor, mane buvo pagrobę, ir grasinę kelis kartus kulka į galvą. O tu tesakai "Nežinau"?! Mane suknistai spardė, buvau jiems kaip bokso kriaušė!

-Nereikėjo atsikalbinėti jam!- Jis taip pakėlė balso toną.- Aš nekaltas, jog turi tokį charakterį ir šoki mirčiai į nagus!

-O ką man reikėjo daryti?!- surikau ir sumosavau rankomis.- Apsimesti silpna pelyte, kad jie muštų Jack?!

-Jis to nebūtų daręs!- Jis priėjo arčiau manęs.

-Būtų!- Suurzgiau ir patylinau savo toną.- Neapsimesk viską žinančiu, Conor.

-Kodėl turėčiau apsimesti?!- Jis iškėlė rankas.- Niekam nerūpi dabar kylantys tavo kaprizai, Ava. Jack yra blogoje būsenoje, o Anna turės vaikščioti pas psichologą, nes ją suknistai sutraumavo šis įvykis!

Jo žodžiai sustabdė mane.

-Ar Annai viskas gerai?- paklausiau nusiraminusi.

-Oh, tai dabar jau tau parūpo.- jis suurzgė.

-Conor, aš- norėjau atsiprašyti, supratus, jog peržengiau ribą, bet jis mane pertraukė.

-Eik rūpintis savimi toliau.- Jis suurzgė ir išėjęs iš svetainės, užlipo į antrą aukštą, bei stipriai trenkė durimis.

Stovėjau sustingusi.

-Nekaltink savęs.- Už savęs išgirdau mamos balsą.- Jis kaltas taip pat. Turėjo tau pasakyti, jog gali ištikti pavojai.

Atsisukau į ją ir sumirksėjusi kelis kartus, kad ašaros neprasiveržtų, pažvelgiau į ją.

-Turėtum eiti su juo pasikalbėti.- Ji švelniai tarė.- Be rėkimų. Tai tik dar labiau jus supykdytų abu.

Linktelėjusi silpnai šyptelėjau, lyg padėkodama ir patraukiau laiptų link. Užlipusi jais į antrą aukštą, priėjau prie pravertų Jack kambario durų. Tyliai jas atidariusi, priėjau prie Conor, bet sustojau už jo, per kelis žingsnius.

Conor žvelgė į savo jaunėlį brolį, kuris buvo sumuštas ir su prijungta lašine. Jo tylus šnopavimas atsimušė į kambario sienas.

Priėjusi prie Conor, padėjau jam ant peties ranką.

-Atleisk,- tyliai sušnabždėjau.- Tiesiog esu pavargusi ir kiek supykau, jog nepasakei man apie galimą pavojų.

-Tenorėjau tave apsaugoti.- Jis neatsisukdamas į mane tarė ir padėjo savo delną ant mano rankos, kuri ilsėjosi ant jo peties.

-Žinau,- tyliai sušnabždėjau.

-Atleisk, kad nukentėjai per mane.- Jis pasuko galvą, kad galėtų mane matyti.

-Svarbiausia, jog dabar mes saugūs.- silpnai šyptelėjau.

Jis atsakė taip pat su menka šypsena. Nusukęs akis atgal į Jack atsiduso.

-Einu padarysiu arbatos.- Tyliai pasakiau.- Norėsi?

Sulaukusi linktelėjimo, pakštelėjau Conor į skruostą ir išėjau iš kambario. Nusileidusi žemyn, nuėjau į virtuvę ir nusišypsojau mamai šypsena, reiškiančia, jog viskas gerai. Padariusi Conor, sau, mamai ir Annai arbatos, sudėjau į padėklą.

-Galėčiau gal susipažinti su Anna, kurią minėjo Conor?- Ji staiga paklausė.

-Gerai, bet jeigu ji išsigąs, turėsi išeiti, gerai?- Atsisukau į ją.

Sulaukusi linktelėjimo, pradėjau nešti arbatą į antrą aukštą. Priėjusi su mama Annos kambarį, pabeldžiau ir pravėriau duris.

-Anna?- kreipiausi į mergaitę, kuri žvelgė pro langą susigūžusi. Ji atsisuko į mane taip greitai, kad net kruptelėjau.- Viskas gerai,- nuraminau ją.- Atnešiau arbatos su dvejais šaukšteliais cukraus kaip tu ir mėgsti.

Padėjusi padėklą ant spintelės, paėmiau jos puodelį arbatos ir padaviau jį į sušalusias mergaitės rankas.

-Be to norėčiau supažindinti tave su savo mama, kuri atvyko čia neseniai.- Šiltai šyptelėjau ir parodžiau į savo mamą, kuri švelniai šypsojosi.

-Tu tikriausiai Anna, taip?- ji paėmė nuo padėklo savo arbatos puodelį ir prisėdo ant mažos sofutės, šalia Annos lovos.

Anna linktelėjo.

-Aš esu Jess, Avos mama.- Mama apsižvalgė.- Tau patinka Londonas, taip?

-Man patinka Big Ben'as.-Mačiau, kaip mergaitė po truputį atsipalaiduoja.

-O aš atvykau iš Londono.- Mama nusišypsojo.

-Tikrai?- mergaitės akys nušvito.

-Taip,- Ji linktelėjo.- Aš turiu tau kai ką.

Mama iš švarkelio kišenės išsitraukė savo namų raktus ir nukabino Big Ben'o žibantį pakabuką.

-Čia tau.- Ji ištiesė ranką ir padavė pakabuką Annai.

Annos akyse sužibo džiaugsmo kibirkštėlės.

-Ačiū.- Ji išspaudė menkutę šypseną.

-Nedėkok,- Mama nusišypsojo.- Vis tiek kurią dieną būčiau jį pametusi.

Nusišypsojusi iš to, kaip jos gražiai sutaria, paėmiau padėklą ir tyliai pasišalinau iš kambario. Pasukusi Jack kambario link, įėjau ir padaviau arbatą Conor.

-Kiek blogai jam?- paklausiau.

-Daug sumušimų, praskelta galva ir dar daug žaizdų.- Jis tarė, gurkštelėdamas karštos arbatos iš puodelio.

-Vargšas.- tariau ir prisėdau ant žemės, sukryžiuodama kojas. Bet greitai teko pakeisti sėdėjimo pozą, nes suskaudo vietą, kur seniau gavau spyrį į šonkaulius.

-Viskas gerai?- paklausė, išgirdęs mano kvėpavimą pro sukąstus dantis.

-Taip.- silpnai šyptelėjau.

-Eime,- Jis atsistojo nuo sofos ir ištiesė man ranką, padėdamas atsistoti.- Tau reikia pailsėti.

Pasišalinę iš Jack kambario, nuėjome į mūsų miegamąjį ir padėję puodelius ant staliuko, atsigulėme į minkštus patalus.

Kai Conor atsigulė šalia, aš apsikabinau jį per liemenį ir padėjau galvą ant krūtinės. Conor ranka apsikabino mane ir prisitraukęs arčiau, užklojo kaldra.

Kai užsimerkiau, net nepajutau, kaip greitai mano kūną užvaldo mieguistumas ir aš paneriu į sapnų karalystę.