Jis ir aš. Tai neįmanoma

22.2 skyrius

REIDAS

Tik neatsisuk. Eik neatsigręždamas. Privalai neatsisukti.

Maniau, kad atstumti ją bus kas paprasčiau.

Negalėjau nusakyti jausmo, kuris plėšė mano krūtinę. Norėjau jai pasakyti, kad bijau dėl jos, nes ją myliu. Kad neiškęsčiau, jeigu jai kas nors nutiktų.

Tačiau negalėjau to padaryti. Aš niekam tikęs. Jei būčiau tai pasakęs Hedlei, nebegalėčiau jos paleisti. Norėjau, kad ji būtų su manimi, jog įsitikinčiau dėl jos saugumo. Tačiau buvo per daug pavojinga. Žinoma, kad melavau neva sutikdamas su Djumo planu. Nesiruošiau kviesti farų ir pakišti Salesą bei Maklou. Šį karą galėjau užbaigti tik tada, jei paklusniai vykdysiu, ką reikia. Sutikdamas dirbti su Maklou, daviau laisvę Manikai ir Seinui, kurie ir taip prisikentėjo per mane, o svarbiausia Hedlei. Ji nusipelnė pailsėti nuo manęs. Vaikystėje traukiau ją į bėdas, tačiau dabar tos bėdos nebebuvo jau tokios nekaltos. Tai aš ją pakeičiau. Pradanginau mažą mergaitę, kuri susigraudindavo būdama užgauliojama, kuri kukliai šypsodavosi iš komplimentų ir pokštų ir kuri turėjo didžiulę, pilną gėrio širdį. Tai aš priverčiau ją pasislėpti nuo visų ir prarasti pasitikėjimą savimi. Aš buvau jos nuodas.

Tačiau neįstengiau savęs nuteikti. Turėjau bent paskutinį kartą pažvelgti į ją ir pasakyti, ką iš tikro jai jaučiu. Bet jau buvo per vėlu. Kai atsisukau, ant tilto vaikštinėjo visai kiti žmonės. Smulkios tamsiaplaukės su didelėmis mėlynomis akimis nebebuvo. Ji išnyko iš mano gyvenimo visiems laikams.

***

Jaučiausi tuščia. Nežinojau, ką dabar daryti, kai Reidas pavarė mane šalin. Atrodė, kad visas mano gyvenimas ėjo būtent ta linkme - vėl susitikti su Reidu ir pakliūti į jo juodus reikalus. Bet nebelikus nei tam vaikinui, kuris užgauliojo mane visą vaikystę, nei jo tamsiai praeičiai, kuri mane įtraukė ir privertė pasijusti drąsesne, viskas nebeteko prasmės. Klaidžiojau, tiesiogine ta žodžio prasme, po gatves tarsi ieškodama, kuo man dabar užsiimti. Pyktis vis dar glūdėjo kažkur giliai manyje, tačiau tuo pačiu jaučiau plyštančią krūtinę. Mažai trūko, kad pradėčiau verkti. Norėjau vėl nekęsti Reido, kad jis mane atstūmė net kai pripažinau, kad ir jam kažką jaučiu, tačiau buvo beprasmiška lieti neapykantą ant to, kurio daugiau nebebus mano gyvenime.

Žinoma, nežinojau tiesiausio kelio namo, todėl sugebėjau ateiti tik prie Reido namų. Tikra velniava. Perkreipusi žandikaulį žvelgiau į seną pastatą, kurio languose nedegė nė viena šviesa. Tikiuosi Reidas persikraustys kitur, nes žinojimas, kad jis vis dar čia gyvena, man tikrai nepalengvins gyvenimo.

Galiausiai nusisukau ir pradėjau eiti tolyn. Per visą sumaištį neprisiminiau, ar turėjau su savimi telefoną, o galbūt jį tiesiog pamečiau. Rodos, turėčiau dėl to jaudintis ar pulti į lengvą paniką, nes paprastai taip ir darydavau dingus mano daiktams, tačiau jaučiausi pernelyg pasyviai, kad varginčiau savo smegenis. Jos ir tai buvo iškamuotos. Man trūko miego, mane kamavo pyktis ir gili duobė krūtinėje. Kai tik kaip nors parsikapanosiu namo, neišlįsiu iš savo kambario. Tikiuosi namie rasiu ledų, kurie užšaldytų mano skaudančią širdį.

Tad su ta mintimi giliai įkvėpiau pakeldama pečius ir žengiau žingsnį link tos pusės, kur turėjo būti mano namai. Tačiau kaip tik tuo metu priešais mane užvažiavo geltonas aptrūnijęs furgonas. Jis užtvėrė man kelią, tad neramiai pasimuisčiusi jau ketinau trauktis atgal, kai netikėtai furgono durys prasivėrė.

-Tau sekasi, mergyt,- mestelėjo vyras kandžiai nusišypsodamas. Vien iš jo žėlė sulipintų plaukų galėjau pasakyti, kad tai buvo Salesas.

Staiga iš mano kūno išgaravo visas nuovargis ir jo vietą užėmė baimė. Visgi įstengiau pajudinti savo sumedėjusią koją, tad jau pasiruošiau sprukti tiesiausiu keliu, tačiau mane sučiupo tvirtos rankos. Saleso vyrai įtraukė mane į furgoną ir greitai užrišo burną, kad nesugebėčiau išleisti nė garso. Suraukusi nerimastingai kaktą pasimuisčiau, bet atrodė, kad bandau pajudinti uolą. Pasipriešinti buvo beprasmiška. O Saleso kreiva šypsena ir degantis žvilgsnis sukaustė mane tarsi tvirtos grandinės.