Jis ir aš. Tai neįmanoma

9.2 skyrius

Tai buvo tikrai įdomi mįslė. Paslaptingoji Greten Maklou buvo ta pati mergina, kuriai buvo nurodytas siuntinys. Ji pasinaudojo savo motinos mergautine pavarde Kilindžer ir apgavo savo tėvą. Šis jau dvejus metus yra išsiskyręs su žmona ir gyvena atskirai. Galbūt tai galėjo būti kerštas. Greten žinojo savo tėvo juodus darbelius ir už tai, kad įskaudino jos motiną, mergina nutarė atkeršyti sužlugdant jo verslą.

Tačiau visa tai buvo tik teorijos, kurias mudu su Reidu sudėliojome. Pripažinsiu, buvo smagu išnarplioti atskiras dėliones. Net pajaučiau entuziazmą ieškoti naujų įkalčių.

Visgi privalėjau grįžti į realybę. Visa tai nebuvo man. Turėjau pradėti studijuoti kriminologiją, bet tai dar nereiškė, jog eisiu į gatves gaudyti nusikaltėlių. Gal dirbsiu kokiame policijos departamente ir pildysiu popierius. Nuobodu, tačiau mieliau rinkčiausi saugesnį variantą.

Bent jau galėjau pripažinti tai, kad buvau visiška kvaiša. Juk galėjau dirbti ir bibliotekoje. Štai ten tikrai netyko jokie pavojai.

-Hedle, kur tu po galais skrajoji?

Krūptelėjau lyg pajutusi kritimo jausmą. Mes vis dar važiavome neva į mano namus, tačiau kažkodėl pasidarė labai jau ilgas kelias.

-Niekur,- burbtelėjau sukryžiuodama rankas. Tuomet pasukau galvą į Reidą.- O kur tu mane veži?

Vaikinas trumpam žvilgtelėjo į mane nusišypsodamas.

-Noriu parodyti tau vieną dalyką,- tarė jis paslaptingai. Per mano kūną perėjo šiurpas. Šio vaikino ketinimai man niekada nepatiko. Be to, nebenorėjau likti su juo ilgiau. Juk aš jam ne kokia draugė, kad važinėčiau kartu po miestą ir leisčiau laiką drauge.

-Žinai, Reidai, nenoriu, kad tu man ką nors rodytum,- mestelėjau bandydama išlaikyti tvirtą balsą. Tiesą sakant, jau buvau atpratusi, kaip elgtis prie Reido. Jo veiksmai labai klaidina.

-Dabar tu viso mano plano dalis,- teigė vaikinas akis nukreipęs į kelią.- Du kartus man pasipainiojai po kojomis, tad negaliu tavęs tiesiog palikti lyg niekada nebūčiau sutikęs.

-Ką tai turėtų reikšti?- paklausiau įtempdama veido raumenis.

Reidas nusijuokė papurtydamas galvą.

-Tu tokia miela, kai bijai,- tarė jis kvatodamas.

Dėbtelėjau į jį žeminančiu žvilgsniu. Žinoma, šaipytis jam buvo lengviausias dalykas.

-Aš nieko nebijau,- atkirtau. Šįkart tikrai nepasiduosiu Reidui. Visgi vaikinas netrukus sustojo aikštelėje ir pažiūrėjo į mane. Jo lūpose palengva išaugo mielas šypsnis.

-Žinau,- ištarė jis. Atsidūrusi nepatogioje situacijoje, iš paskutiniųjų bandžiau sutramdyti karščio bangą.

Ačiū dievui, Reidas pagaliau nusisuko nuo manęs ir išlipo iš mašinos. Kol jis to nepastebėjo, užmerkiau akis giliai įkvėpdama. Reidas mano priešas. Negaliu pasiduoti jo manipuliacijoms. Tai, ką jis darė priversdamas mane raudonuoti, buvo tik dar vienas jo bandymas pašiepti mane.

Staiga Reidas pabeldė į langą mano pusėje. Susimėčiusi greitai išlipau laukan ir tik tada susizgribau apsidairyti.

-Kur mes?- paklausiau lyg užprogramuotas robotas.

Supratau tik tiek, kad buvome pačiame Londono senamiestyje. Visa alėja buvo apstatyta aukštais, stačiakampio formos namukais, nuo kurių dvelkė senove.

Reidas mane nusivedė kaip tik į vieną iš tų namų. Pagauta smalsumo dairiausi po tamsią gatvę, nesuprasdama, ko čia prireikė Reidu.

-Ar tu čia gyveni?- paklausiau pašnibždomis. Namas buvo keturių aukštų, tad čia galėjo gyventi keturios šeimos.- Ką mes čia veikiame?