7.2 skyrius

4K 300 11
                                    

Išpūčiau akis ir lyg žiežirba atšokau nuo Reido. Atsisukau į jį, o vaikinas žiūrėdamas į mane tramdė juoką.

-Juokauju, Hedle,- suprunkštė jis tyliai.

Visa nustėrusi ir nebegalinti pajudinti nė vieno raumenėlio žiūrėjau į jį suraukusi kaktą. Prisiekiu, jeigu kitą kartą jis dar taip padarys, trenksiu jam nė negalvodama apie pasekmes. Man jau įgriso, kad amžinai tampu jo pajuokos objektu.

Tuo metu Reidas priėjo prie tualeto durų ir pravėrė jas palikdamas mažytį tarpą. Prikišau nosį ir aš norėdama apžvelgti situaciją.

-Bili, aš jau išeinu,- pranešė ta pati juodaodė moteris, kuriai padaviau pristatymo patvirtinimą. Vyras, kuris, spėjau, buvo apsauginis, palinkėjo jai gero vakaro ir pasuko tiesiu koridoriumi.

-Einam,- sušnibždėjo Reidas ir pastūmė mane link durų. Nesipriešindama su jauduliu širdyje pajudėjau link registratūros budelės, kur ėjo Reidas.

-Ką tu ketini daryti?- paklausiau. Vaikinas netrukus patupdė mane prie stiklinės budelės šono.

-Stebėk,- paliepė jis ir įėjo vidun. Ten jis rausėsi po popierius ir stalčius kažko ieškodamas. Persikreipiau nužvelgdama koridorių, kur nuėjo apsauginis. Kol kas buvo ramu.- Radau.

Reidas išlindo iš budelės rankose turėdamas magnetinę kortelę. Su tokia buvo atidaromos tam tikros durys.

-Reidai,- prabilau su gerkle kylančiu nerimu.- Nemanau, kad tau galiu kuo nors padėti.

Vaikinas atsisuko į mane. Jo žvilgsnis pasikeitė, tarsi aprimo ir tapo kur kas šiltesnis. Atrodė, kad dabar jis pasakys man ką nors nuoširdaus, kad galbūt atsiprašys manęs, jog įvėlė į visą šitą velniavą, tačiau vos tik jis prabilo, visos mano fantazijos žlugo.

-Tu jau antrą kartą pasimaišai man po kojomis, tad kelio atgal nebėra,- išbėrė jis ir vėl nusisuko žvelgdamas į koridorių, kuriame turėjo vaikščioti apsauginis.- Neatsilik.

Aršiai nudelbiau jį, tiksliau jo nugarą, nes Reidas jau žingsniavo pasilenkęs link koridoriaus. Retkarčiais jis vis pasukdavo galvą norėdamas įsitikinti, ar seku jį.

Netrukus Reidas sustojo prie dvigubų durų. Tarsi žinodamas, ką reikia daryti, jis nuskenavo kortelę prie sienos pridėto aparato. Šis supypsėjo ir durų užraktas suklanksėjo. Vaikinas pravėrė vienas duris ir loštelėjo galvą parodydamas man eiti pirmai.

Nieko nelaukdama įsmukau vidun. Reidas, įėjęs paskui mane, po savęs uždarė duris. Patalpoje buvo tamsu, bet jis išsitraukė žibintuvėlį ir nušvietė visą aplinką. Pasirodo, čia buvo sandėlis su lentynomis, kuriose buvo sudėtos siuntos.

-Ko mes ieškome?- paklausiau suraukusi antakius.

-Vieno siuntinio,- paprastai atsakė Reidas pradėjęs dairytis po lentynas. Žiūrėjau jam į nugarą taip ir nieko nesupratusi. Vaikinas pajutęs, kad stoviu kaip įbesta, atsisuko į mane.- Gal gali pasaugoti duris?

Suspaudžiau lūpas ir piktai dėbtelėjusi į jį pasitraukiau arčiau durų.

-Tai kodėl negali nieko paaiškinti?- paklausiau atsisukdama į Reidą. Vaikinas skubiai landžiojo po aukštas lentynas tarsi ieškodamas ko nors ypatingo. Visgi jis galiausiai pasuko galvą į mane.

-Gendersas tikriausiai gavo geresnį pasiūlymą, kad sumainė siuntas. Tačiau jam nepasisekė, nes kažkas jį nužudė. Jo namuose radau čekį, kuriame nurodyta, jog siunta buvo palikta visą parą dirbančių siuntų sandėlyje, tai yra čia, ir laukia, kada ją pasiims gavėjas. Štai jos dabar aš ir ieškau. Noriu sužinoti, kas sumanė pakenkti Maklou, nes paprastai jis neturi jokių priešų. O kai surasiu tą gavėją, galbūt atlaisvės keliai ir į Salesą.

Net nepajutau, kaip mano apatinis žandikaulis atsipalaidavo. Nemaniau, kad Reidas toks pastabus ir organizuotas. Galbūt jis pasimokė iš praėjusio karto, kai nepavyko sugauti gudriojo Saleso.

Tačiau jis įsilaužė į saugomą sandėlį. Jis vykdė nusikaltimą, kad sugautų kitą nusikaltėlį, o aš šiuo metu buvau jo bendrininkė.

-Kas?- kilstelėjo antakį Reidas pamatęs, kaip vėpsau į jį. Užčiaupusi burną nieko neatsakiau, tad vaikinas nusisuko tęsdamas paiešką.- Saugok duris, Hedle.

Pasisukau susikrimsdama į savo sargybos štabą. Negalėjau susikaupti, nes mintys plaukė nesustodamos. Nesuvokiau, kodėl mano gyvenimas taip buvo susietas su Reidu. Atrodė, kad mudu nebegalime išsiskirti, nes visada mūsų keliai ir vėl susikerta. Vaikystės košmaras nedingsta taip greitai. Jo poveikis prilimpa ilgam.

Staiga krūptelėjau atsibudusi iš savo minčių. Rodos, girdėjau, kaip kažkas atšlepsi prie durų.

-Reidai,- įspėjau vaikiną pasukusi į jį galvą. Jis suklusęs irgi pažiūrėjo į mane. Abu išgirdome, kaip supypsi kortelės skaitytuvas.

Kaip tik tuo metu Reidas išjungė žibintuvėlį ir patraukė mane už rankos. Jis nutempė mane ir įstūmė į kampą tarp sienos ir lentynos. Tada pats įlindo atsistojęs priešais mane. Tarp mudviejų buvo tik mažytis tarpas, kuris tarsi gelbėjo mane nuo Reido.

Netrukus apsauginis įėjo vidun. Jis apšvietė saugyklą žibintuvėliu. Prisimerkiau ir susigūžiau stengdamasi neprisiliesti prie Reido, kuris užstojo mane prispausdamas, kad šviesa nepasiektų mūsų.

Tą akimirką, rodos, mačiau, kaip pereina visas mano gyvenimas. Kas bus, jei mus pagaus? Juk aš nesu nusikaltėlė, ketinu tapti detektyve ar policininke, o štai dabar mane pagaus nusikaltimo vietoje. Jaučiau, kaip panika ir sukilęs adrenalinas trukdo mano smegenų veiklai. Po kelių sekundžių man prasidės priepuolis ir aš nualpsiu. Pajutusi šią grėsmę įkvėpiau į plaučius oro sustabdydama kvėpavimą. Kartais šis būdas padėdavo man išsilaikyti tokiose situacijose, kai neturėdavau su savimi vaistų.

Visgi neilgai trukus apsauginis išėjo. Atsipūčiau pajutusi palengvėjimą, jog mūsų neprigavo. Pakėliau galvą į Reidą ir krūptelėjau sugavusi jo žvilgsnį. Nors ir sandėlyje buvo gana tamsu, jo veidą galėjau įžvelgti tikrai gerai. Ypač tas geidulingas akis.

Reidas pakėlė ranką uždėdamas ją man iš šono tarsi kokią užtvarą. Nežinau, kiek laiko taip praspoksojome į vienas kitą, bet atsibudau pajutusi, kad Reidas lenkiasi prie manęs.

Pašokau iš vietos lyg ten kampe būčiau užčiuopusi milžinišką vorą. Pralindau pro vaikino ranką ir pasitraukiau nuo jo per nemažą atstumą. Reidas įjungė žibintuvėlį ir neskubėdamas išėjo iš slėptuvės. Jis ranka tingiai persibraukė per plaukus pakeldamas dalį odinės striukės ir marškinėlių. Pro mano akis nepraslydo tas jo raumeningo kūno lopinėlis, bet susivaldžiau pasukdama galvą. Nevalingai gniaužiau rankas, norėdama jas kur nors paslėpti. Norėjau nieko nejausti. Norėjau bejausmiu veidu žiūrėti į jį ir tvirtu balsu išrėžti, kad nenoriu jo daugiau savo akyse regėti. Tačiau tai buvo per sunku. Reidas darė man baisią įtaką ir už tai jo nekenčiau. O neapykanta persipynusi su širdį spaudžiančiais jausmais yra kur kas baisesnė nei paprastas pyktis ar pirmieji kankinančios meilės požymiai.

-Štai, radau,- pranešė šyptelėdamas Reidas. Pasekiau jo žvilgsniu ir žibintuvėliu nukreipta šviesa. Vaikinas padavė man jį, kad palaikyčiau, o tada pasistiebęs iš viršutinės lentynos pagriebė siuntinį, jau kiek didesnį nei tas, kurį man reikėjo pristatyti. Netrukus Reidas perskaitė gavėjo duomenis.- Greten Kilindžer.

Vaikinas prikando lūpą ir primerkė akis lyg atradęs aukso gyslą.

-Pažįsti ją?- paklausiau, visiškai nieko nesuprasdama.

-Ne,- atsakė jis, o tada pakėlė blyksinčias akis į mane.- Bet čia yra adresas.

Man nepatiko Reido žvilgsnis. Jau patyriau savu kailiu, ką jis reiškia, tad ir šįkart galėjau nieko gero nelaukti.

Rodos, nuo šio vakaro mano gyvenimas pasikeis negrįžtamai.

Jis ir aš. Tai neįmanomaWhere stories live. Discover now