Jis ir aš. Tai neįmanoma

20.2 skyrius

Mane apėmė panika. Šaltis pradėjo laužyti kaulus. Mano planas sugriuvo jam dar net neįpusėjus. Pamečiau Greten iš akių, jai galėjo nutikti kas nors bloga. Net nenoriu leisti išsiplėsti savo vaizduotei, kas bus, kai Maklou sužinos, jog tai jo dukra kiša pagalius į ratus ir nori jį pasodinti už grotų. Pajaučiau, kaip negeras jausmas kyla mano stuburu. Kaip galėjau neapgalvoti tos dalies, jei viskas pakryptų bloga linkme. Greten buvo įsitikinusi, kad Leilas pernelyg kvailas, jog užuostų pasalą, tačiau, rodos, jį kažkas paprotino.

Suprasdama, kad nieko negaliu padaryti, grįžau atgal į automobilių aikštelę. Neturėjau vairuotojo pažymėjimo, kuris leistų man parvairuoti namo, tad nusprendžiau užrakinti mašiną ir grįžti pėsčiomis. Paniurusiu veidu jau ketinau atidaryti Greten automobilio dureles, kai staiga kažkas patraukė mane už riešo stipriu gniaužtu. Atsisukau pagauta išgąsčio ir išvydau savo užpuoliką. Tai buvo tas prakeiktas barmenas, kuris mane nunuodijo.

-Jei patrauksi durų rankeną, išlėksi į orą kartu su sprogstančia mašina,- ištarė jis tvirtai žiūrėdamas į mane mėlynomis akimis.

Vyrukas galiausiai lėtai paleido mano ranką palikdamas mane stovėti lyg nukrėstą elektros.

-Apie ką tu kalbi?- išstenėjau.

Barmenas suspaudė lūpas tarsi negalėdamas patikėti, jog to klausiu.

-Po mašina yra padėta bomba, kuri reaguoja į staigius judesius,- paaiškino jis tvardydamasis dėl mano nemokšiškumo. Na, taip, mokykloje mus tikrai mokė apie bombas po automobiliais, nes juk tai kasdienybė.

-Iš kur žinai?- paklausiau išsitiesdama.

-Nes pats ten ją padėjau,- mestelėjo vyrukas patylomis.

Žvilgtelėjau į jį tarsi jis būtų ant manęs užpylęs ledinio vandens. Barmenas pamatė mano persikreipusią veido išraišką, bet vietoj to, kad paaiškintų situaciją, jis pasivedė mane į šalį.

-Reikia eiti iš čia,- tarė jis žvalgydamasis.- Jie grįš dar patikrinti.

-Padėjai bombą ir vis tiek mane perspėjai?- klausiamai pažiūrėjau į jį.- Nesuprantu.

-Tau nieko nereikia suprasti,- sumurmėjo jis ieškodamas kažko ant žemės. Tuomet pamačiau, kaip jis pakelia delne telpantį akmenį.- Noriu padėti Greten.

Tai pasakydamas jis paleido akmenį į mašiną. Spėjau įkvėpti, kai mersedesą apgaubė sprogimo ugnis. Griausmingas garsas nuaidėjo per visą gatvę, net šiek tiek pasilenkiau užsidengdama ausis.

-Beje, aš Djumas,- prisistatė barmenas žiūrėdamas į liepsnojantį mašinos laužą.

Jau galėjau suprasti, kodėl šis vaikinas turėjo patikti Greten.

.

Žingsniavau gatve, kuri skelbė, kad aš jau netoli namų. Rodos, jau visai neblogai pradėjau gaudytis gatvėse. Tačiau šalia manęs ėjo barmenas, kuris į mano gėrimą įdėjo kažkokių vaistų ir per kurį jau praktiškai regėjau šviesą tunelio gale. Jis kamantinėjo mane reikalaudamas, kad prisijungčiau prie Greten gelbėjimo, bet negalėjau taip paprastai juo pasitikėti.

-Nagi, juk aš dėl tos merginos nepaklusau savo bosui, kas prilygsta savižudybei,- zirzė Djumas.

-Tu net nepažįsti Greten,- sumurmėjau piktu ir mieguistu balsu. Nesuvokiau, kaip greitai atėjo naktis. Ar aš išvis šiandien miegojau? Apie valgymą net nekalbu.

-Man tik reikia, kad susitartum su savo bendrininku,- nepasidavė Djumas visai neklausydamas manęs.- Reidas, ar ne? Jis tikrai man padės.

-Reidas dabar priklausomas nuo Maklou,- papurčiau galvą.- O šis pagrobė Greten. Sužinos, kad sučiupo savo dukrą, tai galbūt ją paleis.

Djumas pagreitindamas savo žingsnius sustojo priešais mane. Man teko irgi stabtelėti ir atkreipti į jį dėmesį.

-Greten užsakė pagrobti ne Maklou, o Salesas,- tarė jis.- Be to, jau visi žino, kad ji Maklou dukra.

Žiūrėjau į Djumą, o mano galvoje sudundėjo varpo gausmas.

-Kam Salesui grobti Maklou dukterį?- paklausiau, nors tai nuskambėjo labiau retoriškai.- Maniau, kad jie geri verslo draugai. Salesas net jam išskundė Reidą, jog jis ketina jį pakišti.

-Na, jie gal ir turi bendrą verslą, bet tai nereiškia, kad jie draugai,- prasitarė Djumas.- Tuo labiau, kad Salesas sau iš paskos velkasi farus. Maklou norėdamas save apsaugoti, ketina nutraukti visus ryšius su Salesu ir pasisavinti jo verslo dalį. Tačiau, kiek žinau, Salesui ši dalis nepatinka ir jis kirs atgal.

Mano protas sparčiai virškino tokią netikėtą informaciją. Tikriausiai atrodžiau keistai spoksodama išplėtusi akis į vieną tašką, tačiau taip man buvo lengviau visą perprasti.

-Po galais... - sušnibždėjau pakeldama galvą į Djumą ir lėtai palinksėjau.- Gerai, nuvesiu tave pas Reidą.

.

REIDAS

Maklou manęs nekankino. Kankinimas skirtas tam, kad palaužtum ir išgautum atsakymą. Maklou jau žinojo, ką atsakysiu, todėl primušė mane tik norėdamas pamokyti, ką reiškia jį išduoti.

Atrodė, kad regėjau save mirštantį. Tačiau Maklou žinojo, ką daro. Buvau jo bokso kriaušė, negalėjau pajudėti, tiesiog priėmiau smūgius. Nors net nebūčiau įstengęs pasipriešinti. Mane supo vyrai, pasiruošę nušauti vietoje. Maklou mano gyvybė nerūpėjo, bet jis norėjo, kad jam pasiduočiau.

Seinas, kaip tikras gydytojas, mane sutvarstė ir susiuvo didesnes žaizdas. Tačiau vis dar jaučiausi silpnai, lyg tuščias, be energijos daiktas. Manika vis lindo man į akis siūlydama priežiūrą, todėl neiškentęs paliepiau jiems palikti mane vieną bent jau šią naktį. Taigi galėjau mėgautis ramybe ir kaupti jėgas.

Tačiau po kelių valandų poilsio išgirdau, kaip kažkas smarkiai beldžiasi į duris. Nenoromis patraukiau prie durų, o atidaręs jas išvydau Hedlę su apgailestaujančia šypsena, o jos akys tarsi prašė, kad jai atleisčiau.

-Klausyk, aš išgelbėjau tavo draugę nuo sprogstančios mašinos, tad dabar man reikia šiek tiek tavo pagalbos.

Mano akys lėtai nuo Hedlės nuslydo į šalia jos stovintį šviesiaplaukį vaikiną. Kažkur jį jau buvau matęs, tačiau su sutrenkta galva man vis dar buvo sudėtinga mąstyti.

-Tai Djumas,- pristatė jį Hedlė trypčiodama vietoje.- Jis barmenas, kuris mane nunuodijo, bet dabar viskas gerai. Jis mūsų pusėje.

Vaikinas dėbtelėjo į ją, tačiau netrukus vėl nukreipė dėmesį į mane.

-Salesas savo vyrams liepė pagrobti Greten,- papasakojo jis.- Kiek girdėjau, tu jį nori įkišti už grotų. Manau, galiu padėti.

Mano veido raumenys trūktelėjo. Sukandau dantis pajutęs skausmą iš gyjančių žaizdų. Nieko nesupratau, galėjau tik galvoti, kodėl Hedlė su tuo už save vyresniu vaikinu ir kodėl ji pabėgo palikdama mane su Manika ir Seinu.

-Tai įleisi?- paklausė Djumas. Jo kūno kalba jau išdavė, kad jis tuoj puls į mano butą.- Turime daug ką aptarti.

Akivaizdžiai laukdamas pritarimo žvilgtelėjau į Hedlę. Mergina linktelėjo nedrąsiai pakeldama vieną lūpų kamputį. Tiek užteko, kad nurimčiau ir pasitikėčiau ja. Taigi sutikdamas pravėriau plačiai duris.