14 skyrius

4.9K 354 11
                                    

Reidas pasuko kišeninį peiliuką. Stebėjau, kaip sukasi aštrus metalas, kol galiausiai jis sustojo. Smailioji dalis buvo atsisukusi į Maniką. Mergina greitai pakėlė akis į Reidą ir sukryžiavusi rankas atsirėmė į kėdės atlošą.

-Šaunu,- sumurmėjo kažkodėl nepatenkinta.

-Mano užduotis tau atsakyti į mano klausimą aiškiai ir atvirai,- nurodė Reidas. Jis nenuleido akių nuo jos, nors mergina, atrodo, visaip stengėsi išvengti jo žvilgsnio.

-Nesąmonė,- susiraukė Manika.- Tai ne užduotis.

-Dar ir kaip,- paprieštaravo Šelė.- Sakyti tiesą nėra lengva.

Manika nudelbė auskaruotąją nepatenkintu žvilgsniu, tačiau daugiau nieko nesakė.

-Ar Salesas tau įsakė su manimi susibendrauti?- tiesmukiškai paklausė Reidas.- Sakyk tiesą arba gerk.

Pastebėjau, kaip Šelė net iš nuostabos pakėlė antakius, o Manika suraukusi nosį pažiūrėjo į baltą neaiškaus skysčio pripiltą puodelį. Man taip ir norėjosi paklausti, kas ten.

-Jis mane tik supažindino su tavimi,- galiausiai atsakė ji.- Salesas norėjo, kad perduočiau visas žinias apie tave, bet aš vis apsimesdavau, kad neturiu, ką pasakyti, todėl jis atstojo nuo manęs.

-Bet vėliau kažkaip pati sugalvojai įduoti mane Salesui,- paniekinančiai ištarė Reidas. Manika tarsi išsigando jo žodžių, jos veide atsispindėjo neviltis.

-Ne, viskas ne taip...- pradėjo tesintis ji, tačiau Šelė ją pertraukė.

-Gerai, užtenka. Užduotį įvykdei, dabar suk tą prakeiktą peilį.

Manika nuleido akis suprasdama, kad pasiaiškinimams ne metas, ir pakėlusi ranką pasuko peiliuką. Jis netrukus sustojo ties vaikinu su šviesia barzdele.

-Kornai, visą savaitę vaišinsi mane pietumis ir alumi, o jei ne, gerk tą birzgalą,- greitai pasakė Manika. Ji šiek tiek pralinksmėjo ir žiūrėdama į vaikiną šyptelėjo.

-Su mielu noru nešiu tau maistą į lovą,- išdidžiai iškėlęs galvą sutiko Kornas.

-O dieve, kaip neįdomu,- mestelėjo Šelė.- Greičiau Kornai suk peilį ir galvok normalią užduotį, nes tuoj numirsiu iš nuobodulio.

Vaikinas nieko nelaukęs taip išsuko peiliuką, kad šis vos nenulėkė ant žemės. Pagaliau jis pradėjo lėtėti ir aš įsmeigusi akis į jį meldžiausi, kad tik nesustotų ties manimi. Mano laimei, smailusis galas atsisuko į Šelė.

-Tau Šele, turiu ypatingą užduotį,- pareiškė Kornas ir mirktelėjo auskaruotajai.- Nueik prie to vaikino su raudonais šortais ir vožk jam antausį.

Šelės akys žybtelėjo nuo jai paskirtos užduoties.

-Su malonumu,- tarė ji ir pakilusi iš vietos nuėjo raitydama užpakalį prie nieko neįtariančio vaikino, kuris tuo metu kalbėjosi su kažkokia mergina. Suvokusi, koks čia netrukus spektaklis įvyks, net persikreipiau iš savo vietos, kad galėčiau tai pamatyti.

Šelė lyg niekur sustojo prie to vaikino, nepaisydama, jog į ją nepatikliai žiūri kita pašnekovė, nusišypsojo ir atsitokėjusi ištiestu delnu trenkė jam per skruostą.

-Labai atsiprašau, saldainiuk,- šyptelėjo Šelė tarsi gera mergaitė ir išsišiepusi grįžo atgal prie stalo. Tas vaikinas taip ir liko stovėti išsižiojęs su paraudusiu skruostu.

-Ooo, dabar mano eilė,- sučiulbėjo mergina, atsisėdusi ant kėdės. Ji nestipriai pasuko peiliuką. Kurį laiką buvau nusisukusi vis dar žiūrėdama į tą vaikiną su raudonais šortais, tad nemačiau, kada sustojo peiliukas.

Jis ir aš. Tai neįmanomaWhere stories live. Discover now