3.2 skyrius

4.4K 364 7
                                    

Jis kol kas nematė manęs ir buvo užsipuolęs ant kažkokio vaikino, kuris žaidė kartu su juo futbolą. Reidas rankas buvo įrėmęs į klubus. Jis vilkėjo baltus marškinėlius su pavaizduotu pirmu numeriu ant nugaros ir baltais laisvais šortais. Visi garsai aplinkui mane pritilo. Nemažas atstumas tarp manęs ir Reido staiga sumažėjo. Tik po kelių minučių suvokiau, kad spoksau į jį tarsi kokia idiotė. Tačiau kaip tik tada Reidas atsisuko į mane. Negalėjau apsakyti tos akimirkos, kas tuo metu įvyko. Atrodė lyg tarp mūsų sublykčiojo kibirkštys. Pajutau, kaip mano kūnu nueina karštis, kaip tą akimirką, kai mudu pirmą kartą pasibučiavome...

-Hedle,- netikėtai išsišiepė Reidas. Krūptelėjau išgirdusi jo balsą. Vėl grįžau į realybę, o kartu su ja sugrįžo ir neapykantos jausmas.

Paskutinį kartą, kai mudu matėmės, pasakiau jam visą tiesą, kaip jaučiausi ir kad jis privalo nustoti su manimi žaisti. Maniau, kad nebenorėjau jo daugiau matyti, bet kai sužinojau iš mamos, jog jis išvyksta kažkur studijuoti, pajutau tuštumą krūtinėje. Žinoma, stengiausi paleisti šią žinią vėjais, tačiau atsidūriau tik dar didesnėje painiavoje. Reidas praktiškai prisipažino, kad kažką man jaučia, o aš tvirtai tikėjau, jog tik dar viena jo pašaipa. Visgi lengviau buvo ir toliau jį kaltinti, kad sumaišė man protą.

-Pasitrumpinai plaukus?- kreivai šyptelėjo jis. Nutirpau nuo galvos iki kojų. Tikrai nemaniau, kad jis tai pastebės vos tik išvydęs mane.

Nežymiai linktelėjusi galvą negrabiai paspyriau jam kamuolį. Norėjau trenkti sau per galvą, jog taip padariau, nes kamuolys, žinoma, nuriedėjo pro šalį. Visgi Reidas mikliai jį sulaikė koja.

-Nesitikėjau tave čia išvysti. Turiu omenyje, Londone,- tarė jis žaismingai pakeldamas vieną antakį. Na, taip, jis išvis nesitikėjo dar mane pamatyti. Juk atstūmiau jį beveik išrėkdama, kad sugadino man gyvenimą, po to, kai atsakiau jam į bučinį.

-Įstojau čia į universitetą ir apsigyvenau pas brolį,- išpyškinau lyg surepetavusi kalbą.- Dabar šiek tiek padedu jo merginai.

-Pas brolį?- kilstelėjo abu antakius Reidas.- A, tą paklydėlį.

Vaikinas šmaikščiai nusijuokė. Reidas nėra bendravęs su Natu, kuris ir taip retai leisdavo laiką su šeima, bet keletą kartų jį matė.

-Taip,- sulemenau stengdamasi išlikti rami. Visgi tas jo rudų akių žvilgsnis pernelyg vertė mane jaustis nejaukiai. Norėjau prasmegti žemėn. Vos laikiausi, kad nepabėgčiau.

-Na, tai, gal dar susitiksim, Hedle,- galiausiai mirktelėjo Reidas. Vis dar žiūrėdamas į mane ir šypsodamasis ta savo kvaila šypsenėle jis pagaliau galutinai nusisuko ir nuėjo prie savo komandos narių.

Ir viskas. Jokių požymių, kad mudu du kartus bučiavomės ir kad jis pakeis mano nuomonę apie jį. Privalėjau užgniaužti pyktį, jog nepradėčiau garsiai rėkti. Nekenčiau jo visa širdimi ir man visiškai nerūpėjo, kad ji suvirpa vien tik nuo jo žvilgsnio. Jei prireiks, tapsiu šaltakrauje nusikaltėlių linčiuotoja.

-Kas tas vaikinas?- paklausė netikėtai prie manęs priėjusi Skotė.

-Iš vaikystės toks kvailys,- kuo ramiausiai atsakiau. Visgi Skotė kažką įtarė. Ji tyliai nusijuokė.

-Supratau,- šyptelėjo ji neparodydama dantų. Laimei, mergina daugiau nieko nekamantinėjo. Ji turėjo kitų reikalų. Vaikai taip buvo įsisiautėję, kad Skotė turėjo surikti visa gerkle. Netrukus pypliai vėl sustojo į savo vietas. Tada Skotė pasisuko į mane.- Pažadu. Dar penkiolika minučių ir paleisiu tuos monstrus namo. O mudvi galėsime sustoti nusipirkti maisto. Tikiuosi gaminti moki?

Išspaudžiau nekaltą šypseną. Natas ir Skotė sukurtų tikrai puikią šeimą.

---

Likusią dienos dalį praleidau lindėdama virtuvėje ir bandydama paruošti vakarienę, kol Skotė ir Natas buvo savo vakariniuose darbuose. Nesuvokiau, kaip jie gali ištisas dienas šlamšti dešrainius ir mėsainius. Mano tėvai nuo pat mažens man neleisdavo valgyti tokio maisto, tačiau nuo šiol tikriausiai teks. Neturėjau šalia savęs mamos, kuri man patiekdavo nepriekaištingus pietus ir vakarienę ant lėkštutės. O štai pati gaminti maistą nelabai mokėjau.

Visgi kažkokiu būdu sugebėjau patiekti makaronus ir pačios sugalvotą padažą su konservuota mėsa. Uosčiau maisto kvapą norėdama įsitikinti, ar tai valgoma. Skonis buvo visai nieko, na ir kvapas nieko blogo nesakė.

-Mirštu,- išspaudė į kambarį įvirtusi Skotė. Paskui ją įėjo Natas.

-Ar aš užuodžiu maistą?- sukluso brolis ir tiesiu taikymu nudūmė prie stalo. Skotė irgi nieko nelaukusi atsisėdo ir prisidėjo pilną lėkštę makaronų. Vėpsojau į juodu nutaisiusi kuklią, užšaldytą šypseną. Dievaži, palikite ir man.

-Ei,- kreipėsi Skotė į Natą. Ji palaukė, kol sukramtys ir nuris, o tada tęsė toliau.- Nepamiršk, kad devintą valandą mums repeticija.

Natas vos neišspjovė viso kąsnio iš savo burnos. Tuo metu aš valgiau makaronus vis žvilgčiodama į juos ir smalsaudama, ar taip būną kiekvieną vakarą.

-Velnias,- leptelėjo mano brolis. Jis nustojo valgyti.- Gleinui pasakiau, kad pavaduosiu jį jo vėlyvoje pamainoje.

-Nagi,- pavartė akis Skotė.- Ar daug siuntinių jam reikia dar išvežioti?

-Rodos, tik vieną,- gūžtelėjo pečiais Natas.

-Tai gerai.- Mano brolio mergina nuleido akis į pustuštę lėkštę ir susigrūdo į burną nemažą makaronų kiekį.- Hedlė galės nuvežti tą siuntinį, o mudu varysime į repeticiją. Rytoj Gleinui pasakysi, kad pavadavai jį ir viskas.

Natas susimąsčiusi žvilgsniu lėtai palinksėjo galvą. Puiku, kad Skotė išsprendė šią problemą, tačiau nepamirškime ir manęs.

-Bet aš nieko nežinau,- numykiau bandydama išsisukti.- Nesu dirbusi kurjere.

-Tau ir nereikės dirbti kurjere,- tarė nuramindamas Natas. O, kad tai iš tiesų veiktų.- Tiesiog paimsi siuntinį iš vienos vietos ir nuveši nurodytu adresu. Rimtai, Hedle, siaubingai pagelbėtum.

Natas žiūrėjo į mane maldaujamai, kilstelėję vieną lūpų kamputį, o Skotė vis dar šlamštė mano paruoštą vakarienę. Ar jie bent suvokia, kad aš po kelių savaičių turėsiu kibti į mokslus ir negalėsiu būti jų tarnaite? Vis dėlto mano mama buvo teisi. Norėjau gyventi pas brolį, tai ir turėsiu jam patarnauti vietoj nuomos mokesčio.

-Gerai,- sutikau atsidusdama.- Nurodyk, kur ta gatvė, kad nepasiklysčiau.

Jis ir aš. Tai neįmanomaWhere stories live. Discover now