Jis ir aš. Tai neįmanoma

5 skyrius

Kino salė buvo pustuštė, kas tapo įrodymu, jog niekas neina žiūrėti siaubo filmų dienos metu. Susiradome vietas beveik pačiame kino salės viršuje. Žemiau mūsų sėdėjo dar kelios jaunos porelės, kurios buvo labiau užsiėmusios savais reikalais nei domėjosi filmu.

Viena pora sėdinti per vieną eilę nuo mūsų net neprasidėjus filmui pradėjo bučiuotis. Jie negalėjo atsiplėšti nuo vienas kito ir bučiuodamiesi skleidė patį nemaloniausią garsą, dar baisesnį nei čepsėjimas. Nejaukiai pasimuisčiau savo vietoje negalėdama nusukti savo žvilgsnio nuo priešais mane vykstančio reginio.

-Kokia buvo priežastis čia mane atsitempti?- paklausiau norėdama nukreipti dėmesį kitur.- Argi ne geriau būtų buvę palaikyti Kloverai už rankos nei dabar sėdėti su manimi?

-Priežastis?- Reidas pakėlė antakius akivaizdžiai nustebęs. Jis atsirėmė į patogią kėdę ir žiūrėjo į ekraną, kuriame kol kas dar rodė reklamas.- Kodėl reikia priežasties žiūrėti filmą kartu su savo vaikystės drauge?

-Todėl, kad aš niekada nebuvau ir nesu tavo draugė,- atkirtau mesdama žvilgsnį į jį. Vaikinas aiškiai išgirdo, ką pasakiau, tačiau į tai nereagavo. Tai mane sunervino, bet nepasidaviau.- Tau tiesiog velniškai patinka iš manęs šaipytis.

Reidas pasuko galvą į mane. Šiek tiek net pati išsigandau savo žodžių, kurie nekontroliuojamai išsprūdo man. Tačiau juk aš nebe ta pat baili mergaitė. Dabar sugebu atsikirsti.

-Šaipytis? Hedle, ar tu mane laikai šikniumi?

Iš akylaus vaikino žvilgsnio pasigailėjau, kad išvis apie tai prabilau. Tad sukandau dantis ir nusukau akis į ekraną.

-Filmas jau prasideda,- pasakiau vengdama toliau tęsti apie tai kalbėti. Vis tiek Reidas pasuks viską savo naudai ir niekada nepripažins, kad pavertė mano vaikystę tikru košmaru.

Ekrane pasirodė pavadinimas "Zombių ataka". Tada ekranas patamsėjo ir pasigirdo gilus šnopavimas imituodamas zombių skleidžiamus garsus.

-Tu neatsakei. Ar tu manai, kad aš šiknius?- Reidas užsikabino už mano klaidos. Dabar jis tikrai nepasiduos.

-Jeigu pasakysiu, tada atsikabinsi nuo manęs?

-Galbūt,- šyptelėjo jis.

Atsidusau ir pasidėjau alkūnes ant kėdės atkalčių.

-Na, gerai. Taip, aš laikau tave šikniumi,- pasakiau ir sulaikiau kvėpavimą laukdama, ką jis pasakys. Ne veltui bijojau Reido reakcijos. Kartą pavadinau jį žiurkėnu ir jis užmetė mano kuprinę ant savo namų stogo. Kaip kokia našlaitė laukiau, kol jis vakare vėlai man numes ją.

-Hedle, kokia tu juokinga,- netikėtai jis pradėjo juoktis. Tada pažiūrėjo į mane.- Pasikeitei. Kiek atsimenu, bijodavai ištarti bent žodį. Turiu pasakyti, kad didžiuojuosi tavimi. Netgi kažkaip malonu išgirsti iš tavo lūpų, kad aš šiknius.

Akimirką spoksojau į jį sutrikusi. Mano skruostai iškaito. Jis ir vėl išjuokė mane.

-Visai nejuokinga, aš rimtai,- suraukusi kaktą įstengiau pasakyti.- Tu tikras šiknius, dėl to, kaip elgeisi su manimi vaikystėje.

Reidas nustojo juoktis, bet vis dar šypsodamasi žiūrėjo į mane. Nusukau akis į ekraną, tačiau nieko nemačiau, ką ten rodo. Manyje virė didžiulis sumišimas.

-O tu tikrai kur kas drąsesnė nei tave prisimenu,- ištarė jis nejučia pasilenkdamas arčiau manęs. Sustingau negalėdama įkvėpti.

-Ša, gal galėtumėte nustoti kalbėti?!- sušnypštė kažkas už mūsų. Tikriausiai atėjo vėliau, nes anksčiau nieko ten nebuvo.

Mudu su Reidu vienu metu atsisukome į jį ir nudelbėm šaltu žvilgsniu, kuris reiškė: rūpinkis savais reikalais.

Tada tebevyraujant tai pačiai nejaukiai nuotaikai tyliai žiūrėjome filmą. Tačiau niekaip negalėjau susikaupti. Jis buvo mano vaikystės košmaras, bet dabar jo žvilgsnis, jo artumas iš dalies veikė mane kitaip. Ką tokiu atveju man daryti? Negalėjau leisti savo ledinei širdžiai ištirpti. Net jei ir Reidas dabar užaugo į patrauklų vaikiną. Ne, Hedle, jis vis tiek pilnas blogų vaikystės prisiminimų.

-Buvau užsibrėžusi sau, jeigu dar kartą tave sutiksiu, tai nužudysiu,- pasakiau norėdama sau priminti, kad su Reidu jokios draugystės neplanuoju.

-Kaip miela,- pasišaipė vaikinas.- Ir kas tau sutrukdė tai padaryti?

-Mes kino teatre. Per daug liudininkų,- paaiškinau.

-Tai tu manęs nekenti, nes šaipiausi iš tavęs vaikystėje, a?- vaikino veide pasirodė pasitenkinimo šypsenėlė.

-Tai tik viena iš priežasčių,- atsakiau akis įbedusi į ekraną.

Tuo tarpu, kol įsitempusi kalbėjau su Reidu, vienas zombis pradėjo ėsti moterį, kuri surėkė taip garsiai, kad iš netikėtumo net krūptelėjau.

Kitas epizodas buvo tamsoje. Sulėtinau savo kvėpavimą, nes jau nujaučiau, kas gali nutikti. Taigi nenorėdama žiūrėti į ekraną, kadangi bijojau išvysti ką nors netikėtai šiurpaus, pasukau galvą į Reido pusę. Jo rudi plaukai buvo sušiaušti viršun, nors vaikystėje kiek prisimenu, jis visada laikydavo juos gan ilgus ir leisdavo jiems kristi ant akių. Reidas visada buvo vienas iš tų populiariųjų mokykloje ir mėgstamas merginų. Jis turėjo daug draugų, net mokytojai buvo jo pusėje.

Tad kartais atrodė, kad tik aš viena nusiteikusi prieš jį. Tarsi viską būčiau išsigalvojusi. Tačiau Reidas ir aš visada buvome priešai. Kad ir ką mūsų mamos matė mūsų draugystėje, Reidas Veilsonas pasirinko mane savo taikiniu.

-Tu pražiūrėsi geriausias vietas,- netikėtai prabilo vaikinas. Krūptelėjau tarsi pagauta nusikaltimo vietoje.- Aš žinau, kad esu nepaprastai patrauklus, bet mes dabar žiūrime siaubo filmą, Hedle.

Pajutau, kaip karštis suplieskė mane į veidą. Dėkui dievui, kad čia taip tamsu. Jau norėjau atsikirsti Reidui, kad neva bandau suprasti, ar jis įgavo per tuos metus bent kiek proto, tačiau vaikinas prašneko pirmasis.

-Žiūrėk, Hedle. Tai paskutinis geriausiais epizodas.

Nusukau akis į ekraną. Netrukus ten pasirodė zombis sudriskusiais drabužiais ir pūvančia oda. Vyras, kuris pamatė gyvą lavoną, pradėjo bėgti, tačiau jis nespėjo. Zombis nuplėšė jo galvą.

Veiksmas sukėlė didžiulį šleikštulį. Patyrusi šoką, netyčia, norėdama įsikibti į kėdės atkaltę, paliečiau Reido ranką. Mano kūnu perėjo šiurpuliukai. Vaikinas pažiūrėjo į mane su kandžia šypsenėle veide.

-Viskas gerai?- paklausė jis su užslėptu sarkazmu.

-Taip,- sudėjau rankas ant pilvo ir beveik sulindau į kėdę. Galėjau joje ir prasmegti kartu su visa savo gėda.

Daugiau nebekreipiau dėmesio į filmą. Man buvo nė motais, kaip jis pasibaigs. Be galo laukiau, kada galėsiu išnešti savo kailį iš čia. Ir tas momentas pagaliau atėjo.

-Hedle,- netikėtai mane sustabdė Reidas, kai pagaliau išėjau į pagrindinę salę. Atsisukau į jį.- Aš niekuo dėtas, kad esi priversta praleisti su manimi savo atostogas. Tačiau, kad ir kokį pyktį laikai man, džiaugiuosi vėl galėdamas sutikti savo vaikystės draugę.

Jis šypsojosi man, kol reaktyviniu greičiu prie jo priskreto Klovera. Mergina buvo su maišais rankose, tad ji tikrai turėjo ką veikti beveik dvi valandas. Pavarčiau akis paslapčia. Reido elgesys buvo nesuprantamas, tačiau nujaučiau, kad jis tik apsimetė. Nebuvau jo draugė, ir jis tai kuo puikiausiai žinojo.